
Jei žirgas nuolat patirdavo stresą, jei badavo, jei šienas buvo taupiai normuojamas, o koncentratai šeriami dideliais kiekiais, beveik garantuota, kad jis turi skrandžio ir/arba žarnyno opaligę. Moksliniai tyrimai teigia, kad skrandžio opalige serga iki 60 proc. sportinių ir iki 90 proc. treniruojamų lenktyninių žirgų (McClure et al, 1999, Mitchell, 2001; Murray et al, 1996, 1989). Be to, manoma, kad daugiau nei pusė skrandžio opalige sergančių žirgų opų turės ir žarnyne. Deja, nėra tikslaus būdo žarnyno opaligei diagnozuoti.
Taigi, sveiki atvykę į opininkų klubą!
Opaligės bėda ta, kad jos simptomai nėra specifiniai ir juos lengva nurašyti elgesio ar kitoms problemoms.
Tai gali būti:
- padidėjęs dirglumas,
- griežimas dantimis,
- nervingas reagavimas į lietimą krūtinės, nugaros srityje,
- nervingas reagavimas į balno veržimą,
- greitas suprakaitavimas nuo krūvio,
- krūvio netoleravimas,
- nušiuręs kailis,
- anemija ir bendras nusilpimas.
Opaligę gali rodyti ir polinkis diegliams, apetito praradimas, svorio kritimas.
Kas gi ta opaligė? Paprastai tariant - atviros žaizdos skrandžio ir žarnyno sienelėse, kurias išgraužia maisto virškinimui išskiriamų rūgščių perteklius.
Kodėl susidaro tas perteklius?
Visų pirma, dėl pertraukų tarp šėrimų. Žirgo virškinimo sistema pritaikyta nuolatiniam kramsnojimui, nes žirgai laisvėje ištisai ganydavosi, tai papešiodami žolės, tai nukrimsdami kokią krūmo šakelę ar pagrauždami medžio žievės. O nuolat ganydavosi todėl, kad jų niekur nelaukdavo pilnos šėryklos ir reikiamą pašaro kiekį tekdavo susirinkti po kuokštelį, nueinant netrumpus atstumus. Tad virškinimo rūgštys skiriasi visą laiką. Skrandis tuščias - nepanaudotos rūgštys kaupiasi tol, kol viršija pavojingą ribą ir ima „graužti“ patį organizmą.
Kita priežastis - grūdai ir koncentruoti pašarai. Pasirodo, jie padidina hormono, vadinamojo gastrino, kiekį. Tai skrandyje išsiskiriantis hormonas, kuris stimuliuoja rūgščių sekreciją. Blogiausia, ką galite padaryti savo mylimam žirgui - palepinti jį avižų ar koncentruoto pašaro porcija ir palikti stovėti be šapelio šieno. Tai greičiausias kelias prisišaukti opaligę.
Dar viena priežastis - stresas ir fiziškai bei psichiškai sekinantis darbas. Apie žmones sakoma - „stresas graužia iš vidaus“. Tas pats galioja ir žirgams.
Tiksliausia skrandžio opaligės diagnostika – gastroskopija (skrandžio endoskopija). Gera naujiena ta, kad opaligė - net ir sunkios formos, su atviromis, kraujuojančiomis opomis - yra išgydoma. Vaistai kainuoja apie 600 litų ir jie yra būtini. Mažindami rūgštingumą jie sudaro sąlygas opoms gyti, o gijimo procesą spartina šimtais litrų verdamas linų sėmenų kisielius.
Ir svarbiausia – visiems laikams pamirškite šėrimą 2-3 kartus per dieną. Šieno šėrykloje turi būti visą laiką, tai yra, 24 valandas per parą (taip, taip, ir naktį). Tikrai neverta gasdintis, kad tai neįmanoma ar sunku įgyvendinti. Tiesiog įsigykite talpų šienmaišį. Žirgai labai greitai išmoksta skabyti pašarą po šapelį ir mielai tą daro. Tą patį šieno kiekį jie „blusinėja“ daug ilgiau, reiškia, mažiau laiko lieka nuobodžiavimui. Šienmaišiai ramina nervingus ėdrūnus, moko skonėtis kiekvienu kąsniu, o ne ryti be saiko viską iš eilės. Be to, talpų šienmaišį pakanka pripildyti 1-2 kartus per parą. Nepatirsite nuostolių, nes šieno perteklius nebus sutryptas į pakratą.
Patarimas. Tik nepirkite pigaus šlamšto. Nepagailėkite pinigų tikrai geram šienmaišiui įsigyti. Jis turi būti talpus, mažomis akutėmis, iš kokybiškos pintos virvės. Kaip atrodo kokybiški šienmaišiai, galima pažiūrėti čia http://www.heunetzshop.de.
Taigi, opaligės „kaina“: tyrimas – apie 300 Lt, vaistai – apie 600 Lt, bendra suma – apie 1000 Lt. Sureguliavus šėrimą, darbo krūvius bei bendrą psichologinį komfortą, liga neturėtų atsinaujinti.