Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Kanopos sienelės priekio ir užpenčių aukštis
Šaltinis: Pete Ramey „Toe and Heel Length" (publikuojama gavus autoriaus sutikimą), 2008 m.
Jeigu skaitėte mano ankstesnius darbus, žinote, kaip vengiu „visada“ ir „niekada“ - arkliai mane to išmokė. Šiame straipsnyje nuolat tą girdėsite. Prašau turėti omenyje, jog šiais žodžiais nesišvaistau be reikalo (Pete Ramey).
Dauguma kanopų priežiūros profesionalų buvo mokomi drožti kanopas iki tam tikrų parametrų, atsižvelgus į kanopos sienelės priekio ir užpenčių aukštį. Įvairių metodikų rodikliai skiriasi, bet idealiu dažnai laikomas 7,5-9 cm kanopos sienelės priekio ir 0-5 cm užpenčių aukštis. Drožimo teorijų, įvedusių specifinius kanopos parametrus pagal atstumą nuo apynagės iki žemės, problema ta, kad jos neįvertina fakto, jog apynagė yra labai dinamiška ir lengvai slankiojanti. Padidėjęs spaudimas sienelėms ją gali labai lengvai pakelti į viršų. Atstumą nuo apynagės turėtume matuoti paskutinėje vietoje! Padėsiu jums pažvelgti kiaurai pro apynagę ir kanopos sieneles - bet kuris, besirūpinantis žirgo kanopomis, pirmiausiai turi permatyti vidines struktūras.
Kiekvienas, užsiimantis kanopų priežiūra,
turėtų išpreparuoti kiek įmanoma daugiau
kanopų. Tai geriausias būdas įgyti vidinių
struktūrų suvokimą. Čia nuėmiau „odą“ –
kas iš tikrųjų ir yra kanopos sienelės,
padas bei varlė.
Kanopos sienelė nebuvo sukurta tam, kad pati viena atlaikytų visą arklio svorį. Padas, varlė ir užsisukimo sienelės turi dirbti kartu su kanopos sienelėmis, pasipriešindamos smūgio į žemę energijai. Deja, tradicinėje kalvystėje įprasta kanopos sieneles versti nenatūraliai laikyti visą atramos krūvį. Tokia nenatūrali sienelių apkrova su laiku pastumia apynagę į aukštesnę padėtį (kanopos kaulo atžvilgiu). Kitaip tariant, žirgo koja smunka vis gilyn į kanopos kapsulę. Toks procesas įprastai siejamas tik su ūmiu laminitu, bet jis labai dažnai įvairiu laipsniu pasireiškia naminių arklių kanopose, kurios laikomos visiškai sveikomis. Dažnai praeina nemažai metų, kol pasiekiama riba ir prasideda ūmus šlubavimas.
Kanopos priekyje toks pažeidimas aiškiai matomas rentgeno nuotraukoje, jei žymeklis uždedamas tiksliai ties plaukų linija. Apynagės ir kanopos kaulo viršutinė dalis turi būti viename lygmenyje. Kanopos galo pagrindines struktūras sudaro labiau kremzlės, o ne kaulai, tačiau jų nesimato rentgeno nuotraukose ir tai sukelia sunkumų interpretuojant. Kai kurie žmonės praleidžia svarbiausią punktą, kai aptarinėdami „tinkamą“ užpenčių ar kanopos sienelės priekio aukštį, neįvertina, kurioje vietoje yra nepaprastai paslanki apynagė. Padas dažnai nuploninamas iki pavojingo laipsnio, bandant išgauti tam tikrą kanopos priekio aukščio parametrą. Lygiai taip pat įprasta suploninti padą kanopos gale, norint gauti tam tikrą užpenčių aukštį.
Kiekviena situacija skirtinga, bet kiekvienam arkliui po kanopos kaulu ir šoninėmis kremzlėmis reikalingas pakankamai storas ir tankiai susispaudęs padas. Tai bet kokiomis aplinkybėmis turėtų būti pagrindinis prioritetas. Jei tas pasiekta, bet užpenčiai ir kanopos priekio sienelė yra „per aukšta“, reiškia, dėl per didelio spaudimo į sieneles apynagė laikui bėgant buvo nustumta į nenatūraliai aukštą padėtį. Suteikus tinkamą judėjimo ir mitybos režimą bei reikiamą kanopų priežiūrą, apynagė su laiku atsipalaiduos ir nusileis į natūralią padėtį, sutrumpindama sieneles. Jeigu darysite atvirkščiai ir ploninsite padą, kad gautumėte „teisingą“ sienelių aukštį, arklys stengsis susigrąžinti prarastą apsauginį sluoksnį ir „perviršis“, kurį pašalinote, vis tiek ataugs – dažnai dar didesnis.
žalia – šoninės kremzlės. Abu „fundamentai“
padengti plonu (5 mm) gyvo audinio sluoksniu.
Labai svarbu sugebėti įsivaizduoti šių vidinių
struktūrų formą.
Arkliui reikalingas mažiausiai 1,3 cm storio sukietėjęs, jas dengiančio pado ir varlės sluoksnis.
Kaip pritaikyti šią taisyklę? Pirmiausiai pamirškite apie kanopos sienelių aukštį (kanopos priekio, užpenčių, šonų aukščio parametrus). Svarbiausias dalykas - pakankamas (bet ne perteklinis) padas po kanopos kaulu ir šoninėmis kremzlėmis. Yra mažiausiai du patikimi būdai, kaip nustatyti pado gylį plika akimi. Pirmas ir pagrindinis - pado sukietėjimas. „Basų“, tinkamai judančių žirgų kanopos turi tolygiai sukietėjusį 1,3-1,6 cm storio padą ir jo nereikėtų liesti jokiais įrankiais. Įsižiūrėkite į šį sukietėjusio pado paviršių ir pamatysite, kad jis beveik visada būna lygiagretus su vidinėmis struktūromis. Išimčių pasitaiko, jei žirgui padus suplonino kalvis, jei žirgas judėjo netaisyklingai. Įprastas pavyzdys, kai dėl skausmingų užpenčių žirgas, statydamas koją, nuleidžia ją ant kanopos priekio. Padas ties kanopos priekiu beveik visada bus labiau nudilęs, o kanopos kaulas kapsulėje beveik visada bus nusileidęs labai žemai. Arkliai su netaisyklingu galūnių pastatymu taip pat gali per daug nusitrinti padus vienoje pusėje, bet tas įvyksta labai retai. Būna ir kitų variantų: kaustyti arba mažai judantys „basi“ arkliai gali turėti „netikrus“ padus arba seno augimo sluoksnius, kuriuos reikėtų šalinti.
Kad šios išimtys nesupainiotų galvos, yra ir planas B - pado storį nustatyti pagal šoninius griovelius (varlės ir pado jungtis). Jų giliausias taškas išilgai visos varlės šonų visada bus maždaug 1 cm atstumu nuo kanopos kaulo ir šoninių kremzlių, taigi tai - puikus rodiklis. Kuo labiau įgaubtas padas šalia baltosios linijos, tuo aukščiau virš žemės bus iškilę šoniniai grioveliai. Sveikoje kanopoje su pakankamo storio padu šalia baltosios linijos esanti pado dalis šoninius griovelius turėtų iškelti maždaug 2 cm virš žemės kanopos priekyje ir maždaug 2,5 cm kanopos gale, išilgai užsisukimo sienelių. (Tas papildomas aukštis kanopos gale leidžia kanopai platėti ir maksimalios apkrovos metu išlaikyti lygiagrečius žemei šoninius griovelius). Šoniniai grioveliai yra labai tikslus pado storio orientyras kanopos priekyje, nes kanopos kaulas yra kietas, bet šoninių kremzlių lankstumas apsunkina matavimus kanopos gale. Pavyzdžiui, kanopoje, kurios užpenčiai sutraukti, šoninės kremzlės bus susuktos į aukštesnį skliautą. Tai gali reikšti, kad užtikrinant pakankamą pado storį ties baltąją linija, gali prireikti 4 cm aukščio šoninių griovelių. Todėl sukietėjusio pado paviršius yra geriausias rodiklis kanopos gale, o šoninių griovelių gylis suteikia papildomos informacijos; šoninių griovelių gylis yra tiksliausias rodiklis kanopos priekyje, o sukietėjusio pado paviršius suteikia papildomos informacijos.
Taigi, panaudodami šią informaciją vidines struktūras dengiančio pado storiui nustatyti, galėsite išsiaiškinti, ar apynagė nėra iškelta į nenatūraliai aukštą padėtį. Jei apynagė teisingoje padėtyje, o pado storis pakankamas, kanopos sienelės priekio aukštis turėtų sudaryti apie 7,5-9 cm, o užpenčių aukštis daugumai arklių – maždaug 2,5 cm; kuo mažiau, tuo geriau. Jei kanopos sienelės ilgesnės, reiškia, apynagė pasislinkusi vertikaliai, kanopos priekio sienelės atsiskyrusios nuo kanopos kaulo ir/arba susitraukę užpenčiai (iškeldami šoninių kremzlių lanką). Net jei nėra nei vienos iš šių problemų, nereikėtų ploninti pado, kad būtų išgautas „tinkamas“ sienelių aukštį. Tai tik apsunkins esamą situaciją. Sienelių aukštis (ties užpenčiais ar kanopos priekiu) turėtų būti paskutinis argumentas, priimant sprendimą darbo metu, bet taip dažnai panaudojamas pirmoje vietoje, aukojant padą. Kodėl? Nes yra šimtai įvairių knygų, kurios šito moko!
apynagę beveik centimetru žemyn.
Kai suvoksite, kokia iš tikrųjų dinamiška yra apynagė, pamatysite, kiek daug skubotų sprendimų padaroma, tradiciškai matuojant kanopos sienelių aukštį.
Toks požiūris į vidines kanopos struktūras padės sunkiausių medialinio/lateralinio balanso problemų atveju. Pirmiausia supraskite, kad niekas negali subalansuoti kanopos. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Jeigu parodysite man „tobulai“ subalansuotą kanopą, pravesiu žirgą ratu ir galėsime stebėti, kaip užpenčiai vienas po kito (ne tuo pačiu momentu) statomi ant žemės. Taigi, kas yra tikrasis užpenčių balansas? Tikrasis užpenčių balansas - turėti vienodą kiekį pado, dengiančio šonines kremzles, iš abiejų kanopos pusių, ir vienodą kanopos sienelių aukštį virš šios pado plokštumos.
Arkliui geriausiai, kai abu užpenčiai ant žemės kiek įmanoma dažniau pastatomi vienu metu, nes grunto nelygumai, judėjimo, atliekamo darbo pobūdis bei galūnių tiesumas lemia tai, kad koja kiekvieną kartą statoma skirtingai. Natūralus šoninių kremzlių lankstumas (išlinkimas) leidžia prisitaikyti prie grunto ir susitvarkyti su šia problema, be to, šoninės kremzlės prisitaikydamos daro dar didesnius stebuklus. Jos nuolat priderina savo padėtį taip, kad atitiktų įprastą tam tikros kanopos nuleidimo būdą. Kanopa, kuri dėl kampinės deformacijos ar kito defekto su gruntu kontaktuoja kiek šleivai, atitinkamai priderins ir savo šonines kremzles. Žirgas itin tiesiomis kojomis irgi gali tokiu būdu prisiderinti prie įprasto darbo. Pavyzdžiui, risčioje žirgas turi statyti savo galines kojas „po savimi“. Nuolat risčia dirbantiems žirgams (ištvermės žirgai, ristūnai) šoninės kremzlės modifikuosis taip, kad vidinėje pusėje bus žemesnėje padėtyje (kitaip tariant, kanopos sienelė atrodys aukštesnė iš vidaus kalvio atžvilgiu), kad šiame judesyje abu užpenčiai pasiektų žemę vienu metu. Tas yra gerai, ir kalvis turėtų tą leisti bei skatinti.
Jeigu kalvis neįvertins arklio judėjimo ir bandys „kovoti“ su šia adaptacija, siekdamas, kad kanopa būtų subalansuota tiesaus stovėjimo pozoje, susidariusios „perteklinės“ sienelės (arklio atžvilgiu) su laiku nustums apynagę į viršų. Tai gana įprastas reiškinys, tad plaukų linijos ar apynagės balansas turėtų būti paskutinis argumentas analizėje - tai tik ankstesnės priežiūros atvaizdas. Man teko matyti daugybę arklių su stipriai išbalansuotomis apynagėmis, bet nesu matęs situacijos, kur reikėtų, kad vieną iš šoninių kremzlių dengtų storesnis pado sluoksnis (palyginus su kita kanopos puse).
Tad bandydami išsiaiškinti užpenčių balanso problemą grįžome į pradinį tašką: panaudokite sukietėjusio pado paviršių ir šoninių griovelių gylį tam, kad užtikrintumėte vienodą pado sluoksnį abiejose pusėse ir tik stebėkite plaukų linijos aukštį ties užpenčiais. Plaukų linijos/grunto aukštis su laiku susilygins, jei žirgui bus leidžiama išlaikyti jo judesį ir šoninių kremzlių padėtį atitinkantį užpenčių balansą.
Kiekvienas žirgas ir kiekviena kanopa yra skirtinga. Vis dar patenku į situacijas, kurios priverčia stipriai pasukti galvą, tad neįmanoma aprašyti visų atvejų, su kuriais galite susidurti realybėje. Galiu pasakyti tik tiek, kad kuo labiau įgusite „permatyti“ kanopos sieneles ir įsivaizduoti vidines struktūras, tuo geriau sugebėsite susitvarkyti su kiekviena kanopos problema. Geriausias būdas to pasiekti - atlikti kiek įmanoma daugiau negyvų arklių kanopų pjūvių.
Yra begalė veiksnių, turinčių įtakos kanopos priekio ir užpenčių aukščiui. Jautrios, neišsivystę šoninės kremzlės ir skaidulinis intarpas, raiščių, sausgyslių, sąnarių ir raumenų negalavimai gali išprovokuoti aukštesnių užpenčių suformavimą. Atsiskyrusios ar pakeitusios kampą kanopos priekio sienelės gali padaryti dramatišką poveikį kanopos priekio aukščio parametrams. Sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Bet greta visų „jeigu“ ir „bet“, su kuriais kasdien susiduriame, bent vienas dalykas yra nekintamas. Niekada nepatartina suploninti pado taip, kad jis prarastų savo natūralų storį. Nuotraukoje kairėje pavaizduotas natūraliai storas ir tolygus sveiko žirgo padas. Kitos trys nuotraukos demonstruoja labai dažnas klaidas, kurias kasdien matau. Daugelis profesionalų buvo mokomi, kad svarbiausi dalykai yra užpenčių ir kanopos priekio aukštis bei kampas, nors tam ir aukojamas pado storis. Daugelis „basų“ žirgų drožėjų įpjaus į gyvuonį ar šalia jo, bandydami sutrumpinti užpenčių sieneles. Daugelis kalvių periodiškai šalins nemažai pado nuo kanopos priekio, bandydami sutrumpinti kanopos priekio sieneles arba padidinti jų kampą. Tikiuosi, kad po šio straipsnio tokie reiškiniai taps retesni.
