Pradžia

Žirgo poreikiai

• Žirgo anatomija
• Viskas apie kanopas
  • Kanopos mechanizmas
  • Kanopos pado svarba
  • Kanopos sienelės priekio ir užpenčių aukštis
• Dažniausios ligos
• Reali „padėvėto“ žirgo kaina

Bendravimas su žirgu

• Gerų manierų ugdymas
• Dresūra, žaidimai

Žirgo lavinimas, jojimas

• Jojimo teorija
• Jojimo stiliai ir mokyklos

Amunicija

• Balnai ir priedai
• Kamanos ir priedai
• Kita amunicija

Apie mus

• Kas mes esame?

Parduotuvėlė

• „Mervue Equine" papildai
• „Mervue Equine" kainoraštis
• “Mervue Equine" užsakymas

Forumas

Kanopos pado svarba

Šaltinis: Pete Ramey „Understanding the Horse's Soles“ (publikuojama gavus autoriaus sutikimą), 2008 m.

Kanopos padas yra klaidingiausiai suprantama ir prasčiausiai tvarkoma kanopos dalis. Ir aš nebuvau išimtis. Kaip kalvis, visada galvojau, kad labai svarbu reguliariai apipjaustyti priekinę pado dalį, o „barefoot“ karjeros pradžioje maniau, jog padą reikėtų paploninti galinėje dalyje. Kai pradėjau dirbti, buvau įpratęs žiūrėti į padą kaip į nereikalingą priedą: apipjaustydavau kanopos sienelę iki tam tikrų parametrų, o tada aptvarkydavau padą taip, kad atitiktų sienelių parametrus. Dabar į padą žiūriu kaip į pagrindinį orientyrą tvarkant kanopą - palieku užsisukimo ir kanopos sieneles maždaug 1,6 mm aukščiau natūraliai nudilusio pado paviršiaus. Pašiurpstu palyginęs savo praeities darbą su dabartiniais rezultatais. Mano asmeninė mokymosi kreivė buvo labai ilga. Jums linkiu ją sutrumpinti.

Bet vis dėlto, tema yra paini. Gali būti nelengva atskirti sveiką padą, kurį reikia palikti, nuo netikrojo pado, kurį reikia nuimti; nusilupantį padą, kurį reikia palikti kiek įmanoma ilgiau, kadangi naujas padas po juo yra dar nepakankamai pribrendęs, nuo nusilupančio pado, kurį reikia nuimti, kadangi po juo esanti grybelinė infekcija ėda naują, bandantį augti padą; perkrautą dėl atsiskyrusių sienelių padą, kuriam reikia sumažinti apkrovą. Sąrašą galima būtų tęsti, ir atrodo, kuo daugiau sužinai, tuo mažiau supranti; ir nebežinai, ką gi iš tikrųjų reikia daryti. Padas yra pagrindinis apsauginis sluoksnis tarp arklio ir grunto, taigi tinkamas jo tvarkymas yra lemiamas arklio kojų sveikatos veiksnys. Laimė, turime labai patikimą orientyrą. Grioveliai tarp pado ir varlės, tai yra, šoninės vagos - pats patikimiausias ir svarbiausias orientyras, įvertinant kanopos poreikius. Šių vagelių svarbos supratimas ir jų teikiama informacija leis jums matyti kiekvieną kanopą lyg rentgeno nuotraukoje.

Pradėkime nuo pagrindų. Žiūrint iš šono, normalios kanopos padas turi būti išgaubtas, labai panašiai kaip mūsų pėdos. Kanopos kaulas formuoja priekinę kanopos dalį ir, arkliui stovint, jis turi atitikti priekinę išgaubimo pusę ar būti šiek tiek iškeltas gale. Kanopinės kremzlės formuoja pamatą lanksčiai galinei kanopos daliai.

Arkliui normaliai judant, pradinė smūgio jėga tenka žymiai lankstesnei galinei kanopos daliai, kas suteikia puikią galimybę išsklaidyti smūgio energiją. Panašiai kaip guminės mašinos padangos, ši lanksčioji dalis tiesiogiai sumažina šoką, kurį toliau turėtų išsklaidyti likusi sistema.

Jei kanopos išgaubimas suplokštėja, maksimalios smūgio apkrovos momentu kanopos kaulas ir šoninės kremzlės išsidėsto lygiagrečiai žemės paviršiui. Kai arklys, baigdamas žingsnį, pakelia užpenčius, priekinei nelanksčiai kanopos daliai tenka visas darbas stumiant arklį pirmyn.

Kanopos kaulo ir šoninių kremzlių apačia yra skliautiška kaip kupolas. Žiūrėjimas į šį kupolą iš apačios sudaro įspūdį, lyg žiūrėtumėte į dubenį; speneliai, kurie gamina kanopos padą, yra sujungti su tuo skliautu ir auga iš jo paviršiaus. Pagal laukinių ir sveikų naminių arklių kanopų išmatavimus, padas turi būti nuo 1,3 cm iki 1,9 cm storio ir tolygiai dengti skliautišką šoninių kremzlių bei kanopos kaulo apačią. Mums nereikia nieko daryti, kad taip atsitiktų. Padas natūraliai įgyja tokią formą, jei arklys pakankamai daug juda nekaustytomis (basomis) kanopomis. Jeigu norime, kad padas atliktų savo apsauginę funkciją, turime leisti jam susispausti į labai tankią medžiagą. Palyginus su kanopos sienelės apatiniu paviršiumi (kuris liečiasi su žeme), pado paviršiaus plotas yra milžiniškas, taigi būtent padui tenka didžiausia arklio svorio dalis (ant bet kokio minkšto paviršiaus; nepriklausomai nuo to, ar kanopos sienelė būtų 3 mm trumpesnė ar 1 cm ilgesnė už padą).

Padas būtent tam ir sukurtas ir labai gerai atlieka savo funkciją tol, kol žmonės nepradeda reguliariai jo ploninti. Aš pats galiu be vargo basomis lakstyti per žvyrą, bet žinau, kad nepajėgčiau basas vaikščioti netgi ant žolės, jei kas nors pastoviai apipjaustytų man padą - net jei tai padarytų labai mažam plote, palikdamas likusią odą neliestą. Butelio šukė neseniai vykusio žygio metu priminė man šią pamoką. Mano padų oda buvo sukietėjusi, bet dėl pažeisto monetos dydžio ploto šlubavau visą savaitę. Ir net dabar, po mėnesio, be savo „kanopų batukų“ negaliu laisvai bėgioti žvyru.

Ir arklių, ir žmonių padai gali ataugti labai greitai, bet pado sukietėjimas yra visai kas kita. Sukietėjęs padas - tai tiesiog didelis kiekis pado medžiagos, susispaudusios mažesniame plote. Išpjausčius sukietėjusį padą, tokio pat kietumo padui susiformuoti prireiks daug laiko. Taigi, ar neturėtume tiesiog palikti arklio padų ramybėje ir leisti jiems spaustis bei tvirtėti? Taip, tai tikrai taip paprasta. Vis dėlto, ir čia būna išimčių. Jei arklys buvo kaustomas arba labai mažai judėjo, gali susiformuoti tankūs papildomi pado sluoksniai. Naminiai asilai ir poniai turi polinkį užsiauginti per daug pado, kiek daug jie bejudėtų mūsų minkštomis ganyklomis. Pado pūliniai, kaip pasekmė, gali palikti didelius apgaulingus pado sluoksnius. Kartais tenka nupjauti šį perteklių, kad kanopa galėtų teisingai funkcionuoti ir formuoti normalų tikrojo pado sukietėjimą.

Tačiau kaip tą atskirti? Iš kur žinoti, kada turime normalaus storio padą, kada nereikalingą pado sluoksnį, o kada nepakankamą? Paprastai. Gamta davė mums patikimą orientyrą – šonines vagas. Jei mokėsim jas „skaityti", niekada nereikės savęs klausinėti, ką daryti, o ko ne. Jos turi ypatingą savybę - jų gylis žemiau esančių vidinių struktūrų atžvilgiu yra labai pastovus. Pagilinus vagas negyvoje kanopoje matyti, kad jos išsidėsčiusios maždaug 1,3 cm atstumu nuo jautraus kraujagyslinio sluoksnio; nesvarbu, ar likusi pado dalis būtų per stora, ar per plona. Tai reiškia, kad jei arklys turi per daug pado, šoninės vagos bus per gilios. Jei nėra pakankamai pado, šoninės vagos bus labai negilios. Tik pūlinys gali „pastumti" griovelius tolyn nuo kanopos kaulo, bet aš nesu girdėjęs ar matęs situacijos, kuri būtų priartinus juos per arti.

Viršuje pavaizduoti du „plokšti“ padai, kuriems reikalinga skirtinga korekcija. Kanopai kairėje reikia vienkartinio labai agresyvaus apipjaustymo, o visa kanopos dešinėje apačia būtų palikta ramybėje. Viskas, ką turime padaryti – pažiūrėti vagų gylį ir iškart galėsime pasakyti, ar vidinės struktūros yra per toli, ar per arti nuo išorinio paviršiaus. Tai galima pritaikyti ir kanopos priekiui, ir galui. Nereikia nustatinėti labai griežtų dydžių, kadangi skirtingų kanopų kaulai turi skirtingus išgaubimus, kurie skiriasi priklausomai nuo kanopos dydžio. Nedidelis pado perteklius daug mažiau trukdys arkliui nei plonas padas. Laukinių ir sveikų naminių arklių kanopų šoninių vagų gylis (matuojant nuo žemės) yra maždaug 2 cm ties varlės viršūne ir apie 2,5 cm ties užsisukimo sienelėmis. Pamatuoti šiuos dydžius galima paguldžius dildę skersai kanopos.

Jei ties varlės viršūne yra ~ 6 mm gylio vaga, galima labai užtikrintai teigti, kad padas tarp kanopos kaulo, tiksliau - jo jautraus kraujagyslinio sluoksnio, ir išorės nėra pakankamas. Būtina leisti jam susiformuoti. Jei vaga yra ~3,8 cm gylio, galima drąsiai šalinti pado perteklių. Ta pati logika tinka ir kanopos galui.

Varlės vagos gylis arkliui žymiai svarbesnis nei sienelės ilgis priekyje ar užpenčių aukštis. Kanopos kaulas ir šoninės kremzlės kapsulėje dažnai nusileidžia žemiau, dėl ko kapsulė tampa ilgesnė nei turėtų būti. Tai, žinoma, nesveika, bet kanopų tvarkytojai ir kalviai, kurie ignoruoja šį faktą ir pjausto iki tam tikrų užpenčių ar sienelės ilgio priekyje parametrų, sukelia traumą po traumos, per daug atidengdami kraujagyslinio sluoksnio nervus pado apačioje. Pado ploninimas provokuoja vidinių struktūrų slinkimą vis žemiau ir žemiau, o tai ilgina visą kanopos kapsulę. Ir priešingai - leidus padui formuotis ir kietėti iki optimalaus storumo, vidinės struktūros stumiamos į viršų. Kai formuojasi sukietėjimas, vainikas nusileidžia žemyn, sutrumpindamas kanopos kapsulę iki natūralių proporcijų. Vidurinis ir dešinysis paveiksliukas vaizduoja natūralų pado storį ir įgaubtumą laukinio arklio pėdoje.

Kairiajame paveikslėlyje galite matyti mūsų tikslą, kai turime negilią šoninę vagą. Kairioji dalis parodo, kaip mes, suformuodami normalų pado storį, paverčiame plokščią, su negiliomis šoninėmis vagomis padą įgaubtu, pakankamo storio padu. Dešinioji paveikslėlio pusė vaizduoja dažną klaidą bandant išpjaustyti pado įgaubą - ploninant sritį, kuri ir taip yra per plona. Pado įgauba atsiras, kai suformuosime atitinkamą pado storį. Šio proceso metu kanopa neilgės. Kai padas auga, kanopos kaulas ir šoninės kremzlės yra stumiamos į viršų, o kapsulės ilgis išlieka toks pat, dažnai net smarkiai sutrumpėja.

Jei šis procesas dar nepasibaigęs, pamatysime plokščią sritį greta baltosios linijos ir įgaubtą gyvybingo pado sritį arčiau varlės. Ši plokščia sritis parodo, kur padas vis dar yra per plonas. Labai svarbu atsiminti, kad kai arklys bando atstatyti natūralų pado storį, šis procesas dažnai vyksta prioritetine tvarka: pirmiausia ten, kur labiausiai reikia. Dėl to plokščiojoje srityje atsiranda gumburiukų ir iškilimų. Daug kalvių nuolat juos išpjausto, taip naikindami arklio bandymus suformuoti normalią pado įgaubą. Bandykite įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti natūrali konkretaus arklio pado įgauba, ir nustatyti, ar pado įgaubtumas natūraliai tęsiasi iki baltosios linijos, ar nėra kurioje nors vietoje suplokštėjimo. Tie gumburiukai galbūt yra vienintelė teisinga vieta visoje kanopoje. Jeigu jie įsilieja į tą įsivaizduojamą natūralaus įgaubimo „dubenėlį“, juos reikia palikti. Ir tikėtis, kad tas iškilumas išplis ir į likusią kanopos dalį.

Norėdami pagal šonines vagas įsivaizduoti tinkamą pado storį, mokykitės iš laukinių ar sveikų naminių arklių kanopų su normalaus storio padu. Galvokite apie šonines vagas kaip apie žemiausią „dubenėlio" vietą, nuo kurios prasideda ir aukštyn tęsiasi natūrali pado įgauba. Jei „dubenėlis" nepakankamai gilus - nėra pakankamai pado. Išoriniame perimetre bus plokščia vieta, besiliečianti su baltąja linija. Dažniausiai pamatysite natūralų išgaubimą šalia varlės, bet toliau, kur padas per daug plona, jis bus suplokštėjęs. Viskas, kas yra virš šio „dubenėlio“, turėtų būti šalinama. Bet kuri sritis žemiau šio „dubenėlio“ turėtų būti paliekama ir leidžiama jai augti. Šito nesuprasdami, žmonės linkę žaloti arklius.

Iš pradžių tiksliai nežinosime, kokio įgaubtumo reikia individualiam arkliui, tad galime laikyti, kad jis turėtų būti maždaug 1,9 cm gylio priekyje ir 2,5 cm gale. Tokie dydžiai aptinkami dažniausiai ir pradinėje stadijoje tinkami vertinimui. Kai būsime suformavę šiek tiek gilumo, išryškės natūrali arklio pado įgaubos forma ir toliau galėsime vadovautis ja.

Aukščiau pavaizduota kanopa yra beveik įgavusi normalų pado storį, bet dar galima matyti nežymią suplokštėjusią vietą pado priekyje, iš ko sprendžiame, kad čia dar turėtų susiformuoti šioks toks pagilėjimas. Labai daug kanopų tvarkytojų yra linkę išpjauti įgaubą šioje plokščioje zonoje, suplonindami vietą, kuri ir taip yra per plona. To rezultatas - dar plokštesnė kanopa, nes netekęs atramos kanopos kaulas laisvai „numigruoja“ žemyn, po arklio svoriu. Įgauba turi būti išauginta, o ne išpjauta. Taisyklinga pado įgauba viršuje niekada nebuvo pjaustoma peiliu. Tai buvo vienas iš mano žirgų, kuris krito per nelaimingą atsitikimą. Kai tik jo padas pasiekė pakankamą storį, jis natūraliai įgavo tokios formos įgaubą. Viskas, ką aš dariau - tai saugojau kanopą, kad neužsipildytų negyvu „kreidiniu” padu, kol žirgas nedirbo (atostogų sezonu).

Jame Jackson‘o laukinių arklių kanopų pavyzdžiuose (viršuje) šoninės vagos ties viršūne siekia tik 1,3 cm pado įgaubos viduje. Jei tai būtų buvęs mūsų prižiūrimas naminis arklys, būtume supratę, kad natūralus pado storis jau pasiektas, kadangi greta baltosios linijos nėra jokių plokščių taškų. Ši natūrali sukietėjusio pado forma panaikina mūsų pirminę 1,9 cm „pradžios taško" prielaidą, nesvarbu ar ji (vaga) būtų gilesnė ar seklesnė. Jei tik šie principai būtų plačiau suprasti...

Matau daugiau dėl kalvių dildės apšlubusių žirgų nei dėl visų kitų priežasčių. Labai norėčiau išvysti dildę, kuri smogtų stiprų elektrošoką kalviui, jei jis priartės arčiau nei 1,6 cm iki bet kurios šoninės vagos dugno - nesvarbu dėl kokios priežasties. Elektrošoką sukeliantis peilis, jei būtų priartėta arčiau nei 1,6 cm iki kanopos kaulo ar šoninių kremzlių, taip pat būtų neblogai. Išleisčiau paskutinius centus pirkdamas juos ir dalindamas po visą pasaulį. Nėra jokio pasiteisinimo tokiam baisiam arklio kanopos pado nesupratimui. Dauguma popadinių pūlinių ir KIEKVIENAS kanopos kaulo prasiskverbimas į padą, kiek esu matęs, atsiranda dėl išpjaustytos pado medžiagos po kanopos kaulu ar šoninėmis kremzlėmis. Žinau, tai griežtas teiginys, bet deja, teisingas.

Kanopos kaulo galiukas 3 paveikslėlyje (viršuje kairėje) iš tikrųjų perveria padą. Prižiūrintis veterinaras diagnozavo chronišką laminitą, pado pradūrimą ir šoninių kremzlių sukaulėjimą. Varlės priekyje vis dar matomos gilios dildės paliktos žymės ir nemaža suplokštėjusi sritis. Šis darbas buvo atliktas kaip pasiruošimas „korekciniam“ kaustymui. Šoninių vagų gylis ties varlės viršūne buvo nulinis, o ties pėdos galu 2,5-1,9 cm. Patyrusiai akiai situacija turėtų būti iškart aiški, bet tokių atvejų mačiau tiek, kad nebeįmanoma suskaičiuoti. Kodėl tiek nedaug žmonių tą pastebi? Viršuje dešinėje rentgeno nuotrauka, padaryta po šešių mėnesių. Tiesiog leidau arkliui užsiauginti pakankamą pado storį po kanopos kaulu, susijungti kanopos sienelei ir palikau užpenčius ~1,5 mm virš pado. Tai arkliui grąžino visą sveikatą ir darbingumą, o visi sukaulėjimai nepastebimai išnyko... per šešis mėnesius.

Tokiose situacijose dedu visas pastangas „nerodyti pirštu“ į prieš tai dirbusį kalvį. Tai sudarytų konkuravimo įspūdį ir aš tikriausiai praleisčiau savo gyvenimą teismo salėse ar būčiau mirtinai sumuštas įniršusio kalvio. Taigi, kad palaikyčiau taiką, meistriškai išvengiu savininkų klausimų apie tikrąsias šių problemų priežastis. Tai daro mano gyvenimą lengvesnį, nors tikriausiai eisiu į pragarą dėl tokio nesąžiningumo.

Nors daugelis „basų“ arklių kanopų tvarkytojų paprastai nenupjauna arklio pado ties kanopos priekiu, tačiau dauguma jų nesupranta pado galo reikšmės. Kaip kanopos kaulas ties priekiu, taip ir jautrios vidinės struktūros pado gale gali „iškristi“ (iš savo normalios padėties) arba pasislinkti žemyn vainiko atžvilgiu. Dauguma kanopų tvarkytojų bando per greitai išpjaustyti užpenčius ir užsisukimo sieneles iki „laukinio arklio parametrų“ ir taip suplonina padą ties kanopos galu. To rezultatas - jautrumas, kraujosruvos pade, o po to – ir pado puviniai (t.p. pūliniai). Padas sukurtas arkliui išlaikyti, tačiau tą darys tik būdamas gerai sukietėjęs ir natūralaus storio.

Nuotraukos kairėje yra po korekcinio apipjaustymo, dešinėje – apipjausčius po 4 mėnesių. Padas įgijo tiek gylio ir įgaubtumo, nes šio proceso metu buvo paliktas nepjaustomas. Arkliui gydžiau labai ploną padą ir atsiskyrusią laminą. Atkreipkit dėmesį, kad per pirmąjį apipjaustymą šoninė vaga ties varlės viršūne buvo tik apie 3 mm gylio, o padas priešais varlę suplokštėjęs. Taigi akivaizdu, kad padas čia labai plonas ir netvirtas. Po keturių mėnesių padas pastorėjo, šoninė vaga ties varlės viršūne atsidūrė 1,3 cm gylyje, o pado įgauba įgavo kaulą atspindinčią formą. Nuaugo visi atsiskyrimai ties baltąja linija, liko tik labai nedaug ties kanopos priekiu.

Dabar pažiūrėkite į užpenčius ir užsisukimo sieneles. Savo karjeros pradžioje būčiau laikęs šiuos užpenčius užgulusiais ir kreivais ir, norėdamas ištiesinti, bučiau išpjaustęs juos kartu su padu. Tačiau dabar į plokščio pado sritį pado gale žiūriu kaip į per plono pado požymį. Užsisukimo sienelės nėra iškrypusios, o tiesiog per trumpos dėl pado įgaubos praradimo. Kitus keturis mėnesius tiesiog leidau šiam padui augti, palaikydamas užsisukimo sieneles ir užpenčius pado aukštyje. Kai padas pasiekė pakankamą gylį, užsisukimo sienelės pačios išsitiesino dėl natūralios įgaubos atsiradimo.

Kai buvau linkęs išpjaustyti šią įgaubą, o ne užauginti, mano žirgai buvo ne tokie sveiki, o jų padai daug plonesni. Per keturias savaites vėl susidarydavo plokščia sritis, ir aš vėl ją išpjaustydavau. Ar mačiau pažangą, atstatinėdamas kanopas ir „basų“ arklių darbingumą? Taip, mačiau, bet net negalėjau įsivaizduoti, viskas galėtų būti daug geriau. Dabar, pažvelgus atgal, lengva suprasti, kodėl.

Ar tai būtų kaustytojo suplonintas padas ties kanopos priekiu, ar kanopų tvarkytojo suplonintas padas kanopos gale, to rezultatas bus pado jautrumas ir kraujosruvos pado gyvajame vidiniame sluoksnyje. Šios kraujosruvos dažnai tampa popadinių pūlinių atsiradimo priežastimi. Kanopų tvarkytojai privalo tai suprasti, kadangi pado jautrumas ir popadiniai pūliniai arkliams su pakankamu pado storiu ir kietumu yra toks pats retas reiškinys kaip purvyne nesivoliojantys balti arkliai. Orientavimasis į šonines vagas turėtų apsaugoti jus nuo šių bėdų.

Tie patys šoninių vagų duomenys parodys jums, kada laikas padą tvarkyti labai agresyviai. Šoninės vagos asilo kanopos viršuje yra 2,5 – 1,3 cm gylio. Galime labai saugiai sukurti natūralų pado įgaubos „dubenį“, dramatiškai sumažindami šį perteklių. Dėl šios priežasties aš visą laiką savo reples laikau ~1,9 cm nuo šoninių vagų dugno. Po tokio vienkartinio didelio sumažinimo reikia stebėti, kada išryškės natūrali individuali sukietėjusi forma, ir pasikliauti ta forma, o ne „spėjimu iš patirties“, nuo kurio pradėjome. Šoninės vagos šios kanopos gale rodo, kad jautrios struktūros yra „numigravusios“ žemyn, tad užpenčių apipjaustymas iki „laukinio arklio parametrų“ tikrai padarytų jas per daug seklias ar net nupjautų šonines kremzles. Padas kanopos gale privalo būti išsaugotas, kad iškeltų jas į viršų.

Nuotraukos viršuje rodo, kokią informaciją gali pateikti šoninės vagos. Kairioji nuotrauka padaryta prieš pradinį apdrožimą. Arkliui buvo diagnozuota navikulinė liga ir kanopos kaulo pasisukimas (daugiau kaip 20 laipsnių). Dešinioji nuotrauka – ta pati kanopa po aštuonių mėnesių, prieš palaikomąjį apdrožimą (kas 6 savaites); ji sveika ir normaliai funkcionuojanti. Padas per visą šį procesą nė karto nebuvo liestas.

Pradinio apdrožimo metu šoninės vagos buvo 2 mm gylio ties varlės viršūne ir 2,54 cm gylio ties pado galu. Didelis atstumas nuo šoninių vagų pado gale iki plaukų linijos parodo, kad šoninės kremzlės yra „numigravusios“ žemyn, o užpenčių negalima stipriai mažinti be pado suploninimo, kas atimtų iš arklio jam reikalingą apsaugą.

Negilios vagos ties varlės viršūne ir plokščia pado sritis rodo, kad kanopos kaulas yra labai arti išorės. Galima gan aiškiai pamatyti jo žymę pade, o nepalaikomas padas ir kanopos sienelė nutysę priešais. Panaudojant šią informaciją ir įvertinant smarkiai pailgėjusią kanopos kapsulę, galima suprasti, kad kanopos kaulas ir šoninės kremzlės kanopos kapsulėje yra nusileidusios žemyn. Jei pjaustysime kanopą iki „natūralių parametrų“, apipjaustysim patį kanopos kaulą; nudrožti kanopos kaulą būtų baisi klaida!

Vietoj to aš tiesiog nudrožiau kanopos ir užsisukimo sieneles, palikdamas jas 2 mm ilgesnes už sveiką padą, taip sumažindamas spaudimą atsiskyrusioms kanopoms sienelėms. Po aštuonių mėnesių varlės viršūnė gražiai paniro 1,6 cm pado įgauboje. Šoninė vaga kanopos gale yra 2,2 cm gylio (po to kai nudrožiau sieneles, palikdamas 2 mm ilgesnes už padą). Dabar padas visur yra pakankamai sukietėjęs.

Be to, sukietėjęs padas pastūmė vidines kanopos struktūras kapsulėje aukštyn, smarkiai sutrumpindamas pačią kanopą. Kanopos sienelė yra žymiai trumpesnė, o šoninė vaga kanopos gale dabar asidūrė virš plaukų linijos. Kitaip tariant, vainikas ir likusi kanopos kapsulė „numigravo“ žemyn daugiau 2,5 cm galūnės skeleto atžvilgiu, į žymiai natūralesnę padėtį. Todėl dabar turime natūraliai trumpus užpenčius ir kanopą su pakankama pado įgauba bei storiu. Kapsulę sutrumpino ne peilis ar dildė, o gerai prisijungusios kanopos sienelės augimas, komfortas ir pakankamas judėjimas.

Galima suskaičiuoti daugybę kanopai taikomų metodikų ir parametrų. Šis galbūt tiesiog atrodo kaip dar vienas į tą ilgą sąrašą. Vis dėlto garantuoju, kad nėra nieko svarbiau kanopos sveikatai ir funkcijai už natūralų pado storį. Jei tuo abejoji, pabandyk nudrožti šiek tiek pado nuo savo pėdos; tas „šiek tiek“ iškrės tau nemalonų pokštą visoms keturioms savaitėms. Išstudijuokite laukinių arklių kanopas ir įsiminkite jų padų formos vaizdą, o ypač - šoninių vagų aukštį nuo žemės. Laukinių arklių kanopų nuotraukoje yra viela, įdėta šoninių vagų žemiausioje vietoje tam, kad būtų lengviau jas įžvelgti rentgeno nuotraukoje.

Jeigu pasieksite, kad šoninės vagos būtų natūraliame aukštyje nuo žemės, patys nustebsite kanopų sveikata ir savo paties gebėjimu taisyti kanopas bei apsaugoti jas nuo problemų. Gamta maloniai suteikė tokį tikslų orientyrą, kuriuo galime vadovautis. Kaip visada, tereikia išmokti įsižiūrėti.