

Mokslininkai ilgai svarstė, kodėl gyvūnas turėtų nuolat ir nuolat kartoti visiškai beprasmį veiksmą. Įsivaizduokite tigrą, vaikščiojantį ratais narve: jis vis eina iki narvo galo, kaskart apsisukdamas tame pačiame taške. Visa tai atrodo kaip laiko ir energijos švaistymas. Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, lokiai, turi tokią ištobulintą judesių seką, kad iš pirmo žvilgsnio net sunku įžvelgti elgsenos sutrikimą. Tik atidesnis stebėjimas parodo, kad monotoniškai kartojamas vis toks pat veiksmas ir ši elgsena pasireiškia didumą lokio būdravimo laiko. Arkliai irgi gali valandų valandas linguoti arba priekandžiauti.
Taigi, jei gyvūnai tiek daug laiko ir energijos skiria šiems veiksmams, turbūt juose kažkas slypi. Ir iš tiesų, jau visuotinai pripažinta, kad šie įpročiai – tai būdas, padedantis arkliui atlaikyti diskomfortiškas ir nenatūralias laikymo bei gyvenimo sąlygas. Nuolatinis monotoniškas kartojimas tam tikru laipsniu sumažina gyvūno patiriamą stresą.

Tad mokslininkai vis labiau ima kritikuoti priemones, sukurtas tam, kad dirbtinai slopintų jau pasireiškusius elgsenos sutrikimus. Jei arkliui specialiais įtaisais neleidžiama linguoti į šonus ar specialiais antkakliais neleidžiama priekandžiauti, tai dar labiau apsunkina jo psichologinę būseną ir susitaikymą su priverstine izoliacija. Žinoma, negalima tiesiog numoti ranka ir nekreipti dėmesio į arklio lingavimą ar šonų kandžiojimą. Toliau bus pateikta keletas patarimų, kaip susilpninti tokius įpročius. Bet dirbtinai slopinti elgsenos sutrikimus specialiais antkakliais ir panašiomis priemonėmis – tiesiog neetiška, nes atėmus iš arklio paskutinį streso mažinimo būdą, jo psichologinis diskomfortas dar sustiprės.
Toliau: IV faktas: Pagrindinis veiksnys – ankstyvas dirbtinis nujunkymas