
Žinoma, kad taip! Per pastaruosius kelis dešimtmečius elgsenos tyrinėtojai atskleidė, kad visų tipų gyvūnai – nuo paprastos žiurkės iki vadinamųjų „aukštesniųjų“ gyvūnų, tokių kaip šunys, katės ar šimpanzės – patiria įvairias emocijas. Ir net tik patiria, bet – jei tam tikros jų emocijos nuolat slopinamos, gyvūnai gali kentėti.
Moksliškai įrodyta, kad arkliai irgi gali jausti kančią. Bet jie tai išreiškia tokiais būdais, kurie dažnai skiriasi nuo to, ką žmonės supranta kaip kentėjimo požymius. Dėl tos priežasties žmogus gali nesuvokti sunkios gyvūno būsenos arba į ją rimtai nežiūrėti. Savininkai – net ir nuoširdžiai linkintys gero savo augintiniui – gali imtis priemonių, kurios tik dar labiau pasunkins emocinę jų arklių būklę.
Gyvūnų jausmus ir mintis be galo sudėtinga įrodyti moksliniais metodais. Mokslininkai paprastai dėmesį sutelkia ties dviem dalykais:
Tokiu būdu susidaromas aiškesnis vaizdas apie neigiamą poveikį organizmui, kurį sukelia nuolat patiriamos neigiamos emocijos. Ir mokslininkai iš to gali daryti išvadą, kad gyvūnas iš tiesų „kenčia“, nors to ir negali išreikšti verbaline kalba.
Jei žmogus izoliuojamas ilgam laikui be jokio užsiėmimo, jis patiria tam tikras emocijas – nuobodulį, sudirgimą, irzlumą ir netgi depresiją.
Per kelis pastaruosius dešimtmečius arklių elgsenos specialistai atliko nemažai tyrimų, įrodančių, kad izoliuotai laikomi arkliai irgi jaučia stiprias neigiamas emocijas.
Viena iš elgsenos sričių, kuriai mokslininkai skyrė daugiausia dėmesio – tai sutrikusi (arba „stereotipinė“) domestikuotų arklių elgsena. Tai būtų lingavimas, vaikščiojimas garde, kasimas koja, priekandžiavimas ir kiti monotoniški veiksmai, kitaip tariant, tai, ką vadiname „blogais įpročiais“, nors iš tiesų, kaip pamatysite, tai nėra „blogio“, o greičiau – kentėjimo ženklas.