Pradžia

Žirgo poreikiai

• Žirgo anatomija
• Viskas apie kanopas
• Dažniausios ligos
• Reali „padėvėto“ žirgo kaina

Bendravimas su žirgu

• Gerų manierų ugdymas
• Dresūra, žaidimai

Žirgo lavinimas, jojimas

• Jojimo teorija
  • Viskas apie žirgo sutelkimą
    • „Natūralumas" ir „Natūralumas +"
    • Tikras sutelkimas
      • Sutelkimo apibrėžimai
      • Kas gi vyksta iš tikrųjų?
      • Išlavinta pusiausvyra
      • Linkimas klubuose
      • Pilvo raumenys
      • Kaklo pagrindo iškėlimas
      • Sutelkime neegzistuoja konkretus galvos "pastatymas"
      • Žandikaulio atpalaidavimas pavadžiais
      • Risčia "atėjimui į pavadį"
      • Sutelkimas risčios kontinuume
      • Sutelkimo požymiai - nesusipratimų šaltinis
    • Netikras sutelkimas
  • Špruntas (slankiojantis pavadys)
  • Raumenų darbas ir tempimas
• Jojimo stiliai ir mokyklos

Amunicija

• Balnai ir priedai
• Kamanos ir priedai
• Kita amunicija

Apie mus

• Kas mes esame?

Parduotuvėlė

• „Mervue Equine" papildai
• „Mervue Equine" kainoraštis
• “Mervue Equine" užsakymas

Forumas

Sutelkimo požymiai - nesusipratimų šaltinis

1. Išlenkta uodega

Minkštai išlenktas uodegos stimburys yra psichinio atsipalaidavimo ir santykinio raumenų, palaikančių stuburą, atpalaidavimo ženklas. Jei žirgas bruka savo uodegą tarp sėdmenų, lengva suvokti, kad jis įsitempęs arba kenčia skausmą. Bet jie žirgas elgiasi priešingai, į tai paprastai niekas nekreipia dėmesio. Daug žirgų varžybų aikštelėje juda įtemptomis nugaromis, bet neatidžiam stebėtojui tai nebado akių, kadangi žirgų galvos suriečiamos žemyn. Jų uodegos styro atgal ir 6-8 coliais aukštyn kaip šluotkočiai, nesiūbuoja iš šono į šoną sulig kiekvienu žingsniu. Tai yra ta žirgo anatomijos dalis, kurios raitelis negali kontroliuoti jėga, ir ta vieta, kurioje įtampa akivaizdžiai pasireiškia. Teisingai išlenkta uodega atgal turi styroti tik apie 4 colius horizontalia linija. Toliau ji turi kristi kaip krioklys ir švelniai siūbuoti iš vienos pusės į kitą sulig žingsniais. Taip pat uodega turi pratęsti žirgo stuburo šoninio lenkimo liniją. Lenktoje linijoje uodega turi šiek tiek pakrypti į linkimo vidų. Jei taip nėra, vadinasi, žirgas blokuojamas kažkur tarp žandikaulio ir uodegikaulio, ir tuo reikia susirūpinti. Jei žirgo uodega rodo į priešingą pusę, tai reikia suprasti kaip rimtą perspėjantį ženklą. Kairėn nukreipta uodega, kai žirgas lenkiamas į dešinę, yra rimto blokavimo, sužeidimo ar skausmo ženklas.

2. Putojanti burna

Laiminga, atsipalaidavusi ir žąslus minkštai kramtanti burna paprastai išskiria šiek tiek drėgmės. Seilių liaukos už žandikaulio yra masažuojamos lengvo kramtančio judesio. Kai seilės burnos šonais teka žemyn ir juda su liežuviu bei lūpomis, jos šiek tiek putoja ir taip gaunamas „balto lūpdažio" efektas.

Jei to nėra, vadinasi, žirgui nepatinka žąslai, arba jis nėra laisvas ties pakaušiu (o laisvumas ateina iš nugaros ir užpakalio). Jis gali būti įsitempęs dėl prastos pusiausvyros, dėl to, kad raitelis grubiai laiko pavadžius arba pavadžiai tiesiog makaluojasi ir neteisingai veikia žirgo burną. Dažnai tą galima pamatyti jojimo mokyklose, pas prastai apjotus ponius, pas žirgus, kurie tik nuomojami pasijodinėjimui arba pas prievarta, su griežtais žąslais jojamus žirgus.

Didžiajame sporte retai pamatysite sausas burnas. Bet ne visos drėgnos burnos yra geras požymis. Sakyčiau, kad dauguma mūsų matomų Didžiojo prizo žirgų putoja per daug. Tai nėra ženklas, kad jie ypač atsipalaidavę, aktyvūs užpakalyje. Tai greičiau ženklas, kad jie pernelyg aktyvūs burnoje. Jei žirgas jojamas su perlenktu pakaušiu, jo seilių liaukos suspaudžiamos, o kadangi raitelis stipriai traukia arba nuolat timpčioja pavadžius lyg pjaudamas pjūklu, žirgas ima gintis. Jis paprastai ginasi judindamas liežuvį ir bandydamas nustumti žąslus, o to rezultatas - liežuviu į putas suplaktos seilės. Jei žirgas priešindamasis žiojasi, nutysusios seilių juostos ir purslai gali netgi aptaškyti krūtinę ir priekines kojas. Tai įtampos ženklas, kuris, kaip ir aukščiau minėta kietai iškelta uodega, neturi būti toleruojamas.

3. Išsipūtę kaklo raumenys

Gražiai išlenkta viršutinė kaklo linija visuomet yra trokštamas rezultatas. Kai ji iškyla dėl raumenų poveikio, tai rodo teisingą žirgo treniravimą ir sugebėjimą išgaubti kaklą (ir nugarą) iki gražaus sutelkimo. Deja, ji gali išsipūsti ir neteisingai, ką per dažnai galima pastebėti varžybų aikštelėje. Sąnario tarp antro ir trečio slankstelio perlenkimas taip pat priverčia raumenis išsipūsti, bet taip atsitinka dėl spazmo stubure, o ne nuo išgaubimo.

Teisingas „išsipūtimas" tęsiasi nuo peties iki pakaušio ir yra tolygus kaip duonos kepalas. Tai įrodymas, kad stuburą laiko stiprūs viršutinės linijos raumenys, kaip ir turėtų būti. Ko neturėtų būti, tai išsipūtimo tik abiejose kaklo viršutinės dalies pusėse, paprastai su aiškiu šešėliu po juo. Tai ženklas, kad žirgas per daug suriestas ties sąnariu tarp 2 ir 3 slankstelio. Šis lūžis stuburo linijoje sudaro pastorėjimą, kadangi raumenų, kurie turėtų apimti viršutinę liniją nuo gogo iki stuburo viršaus, daugiau nebėra virš stuburo. Jie pritvirtinti ties pakaušiu (ant pakaušio kaulo) ir pirmuoju bei antruoju kaklo slanksteliais. Kai ši dalis atsiduria žemiau nei viršus (viršutinis ašies kraštas), jie pajuda į kaklo šonus, užuot susijungę per viršų. 

4. Peties laisvė

Michael Holmström keliaudavo po visą pasaulį su savo „Horse Evaluation System" ir rengė seminarus šiltakraujams įvertinti, ar jie tinkami dailiajam jojimui. Jis sukūrė sistemą, pagal kurią tam tikruose žirgo kūno taškuose būdavo pritvirtinami davikliai, o programinė įranga matavo kampus ir atstumus tarp tų taškų ir skaičiavo, kiek tai susiję su atletiniais sugebėjimais bei aliūrais. Jis galėjo suskaičiuoti, kokie kampai buvo tinkamiausi tam tikrai judesio kokybei pasiekti. Šią sistemą kritikavo nemažai žirgų fizioterapeutų, bet čia aš į tai nesigilinsiu.

Iš šios sistemos, kuriai jis naudojo eržilus iš valstybinio Švedijos žirgyno Flyinge, jis ne tik padarė išvadas apie tai, kokie kampai tinkamiausi, bet taip pat atrado naujų dalykų apie judėjimą apskritai, pavyzdžiui tai, kad žirgas, atlikdamas piaffe, nežengia giliau po savimi nei įprastoje risčioje. Bet mes visi tai žinojome. Čia jis patenka į vieną kompaniją su dr. Clayton iš McPhail Instituto, kuriame irgi buvo paskelbta sensacinga naujiena apie tai, kad žirgas funkcionuoja ne taip, kaip anksčiau manėme. Galėčiau konkrečiai pakritikuoti kai ką jų eksperimentuose, pavyzdžiui tai, kaip jie pasirinko medžiagą, iš kurios kaupė duomenis, bet tai visai kita tema. Į ją nesigilinsiu...

Aš gilinsiuos į tai, ką žino kiekvienas fotografas. Perspektyva ir santykiai tarp taškų objekto galutinėje nuotraukoje pakinta dėl skirtingų lęšių, šiek tiek judančios kameros ir panašių veiksnių poveikio. Tas faktas, kad taškai ant žirgų sudarė būtent tokius kampus, priklausė nuo specifinės kameros ir to, kaip ji buvo nustatyta tuo konkrečiu momentu. Be to, kaip pažymėjo kai kurie žymūs fizioterapeutai, keliais coliais pakeista žirgo kanopos pastatymo vieta taip pat stipriai perstūmė visus taškus.

Pavyzdžiui, jis atrado, kad „peties laisvė" iš tikrųjų visai nesusijusi su petimi. Tai yra dilbio laisvumas, kuris kur kas geresnis eržilų, gavusių 9 arba 10 taškų įvertinimą testuose, risčioje. Gražaus laisvo petį pavyzdį jis iliustravo nuotrauka, kurioje Kyra Kyrklund joja risčia su Flyinge Admiral.

Ši nuotrauka aiškiai parodo, kad šis ekstravagantiškas judesys iš tikrųjų priklauso nuo to, kiek žirgas gali ištiesti į priekį dilbį. Judesio laisvumas priklauso nuo alkūnės, kurią žirgas gali iki tam tikro laipsnio lenkti, kol ji tampa beveik horizontali. Nuotraukoje galime matyti, kad mentės pozicija beveik ta pati, kaip stovinčio arba bėgančio vidutine risčia žirgo.

Bet kas, matęs Admiralą gyvai, bėgantį risčia „rankose", matė visai kitokį peties judesį, kuriame mentė iš tikrųjų išsitiesė toli į priekį, taip, kad peties sanarys atsidūrė toli priešais krūtinę. Galima aiškiai matyti tuščią pažastį, kur prieš tai buvo petys. Jojamas žirgas taip nejuda, bent jau piešinyje, kuris buvo naudojamas tam iliustruoti. Bet noras daryti naujas stulbinančias išvadas iš nepakankamų duomenų turbūt svarbesnis nei paprastas konstatavimas, kad taip, „peties laisvė" reiškia itin mobilią mentę, bet šis mobilumas labai sumažėja jojimo metu.

Kai kurie peties laisvumą painioja su bjauriu švysčiojimu kanopomis, kuris dažnai matomas platinimuose ir netgi pasaže, kur kanopos švysteli „pakibimo" metu. Žinoma, jei tai vertinsite tik pagal raumenų darbą, tai BUS dilbio laisvė, kadangi raumenys, laikantys koją sulenktą (tie, kurie prijungti prie stiprių sausgyslių iš galo), visiškai atpalaiduoja koją, o kiti raumenys sviedžia koją į priekį.

Tai kenkia kulkšnims, kai jos trūkteli (kadangi tai nekontroliuojamas judesys), ir ypač kenkia kojai smūgio metu, nes tą smūgį turėtų atremti raumenys, kurie šiuo momentu atpalaiduoti. Dažnai tokie žirgai pernelyg stipriai lenkia kulkšnį, kai ji yra svorio laikymo fazėje.

Taip atsitinka, nes žirgas praranda balansą. Dėl prasto balanso ir nuovargio žirgas išsviedžia pirmyn priekines kojas, kad „pagautų" savo krentantį kūną. Jei darysite platinimus 45 minutes, ir žirgas labai nuvargs, jis gali pradėti taip mėtyti kojas. Tada treneriai ir raiteliai galvoja, kad va, jis pagaliau atsipalaidavo ir iš tikrųjų išsitempė, kad dingo paskutinis pasipriešinimas. Ir giria jį. Įdomu, gal žirgas išmoksta taip daryti dėl paskatinimo?

5. Aktyvios užpakalinės kojos

Kad žirgas judėtų teisingai, jis turi išmokti stumti save pirmyn užpakalinėmis kojomis, užuot perkėlinėjęs svorį į priekį ir kritęs pirmyn. Tam reikia aktyvių užpakalinių kojų, kurios inicijuoja judesį, o ne tik tokių užpakalinių kojų, kurios pagauna krentantį svorį. Aktyvumas turi būti dvejopas: žirgas turi aktyviai atsispirti ir tuo pat metu aktyviai žengti po kūnu ir palaikyti svorį. Tai du gana skirtingi kriterijai, bet kai dauguma raitelių kalba apie užpakalinių kojų aktyvumą, jie neišskiria šių dviejų dalykų. Gali būti, kad jie tiesiog nemato skirtumo.

 

Varžybose dažnai girdime komentuojant, koks aktyvus žirgo užpakalis. Šiuo aktyvumu paprastai laikomas kojų kėlimas į viršų, kai jos palieka žemę. Kai kurie žirgai netgi demonstruoja tam tikrą trūkčiojantį judesį, pakeldami ir užlaikydami užpakalines kojas. Šis judesys atrodo gana įspūdingai, bet ne visiems jis daro įspūdį. Ir tuo labiau ne man.

 

Kai žirgas aktyviai stumiasi į priekį užpakalinėmis kojomis, užuot traukęs save pirmyn priekinėmis, jis tai daro šiek tiek sulenktomis kojomis ir aktyviu (palenktu) pasturgaliu, kai kojos pastatomos ant žemės.

Pavyzdžiui, bėgant risčia, kairioji užpakalinė koja laiko svorį ir stumia, o dešinioji tiesiama ore. Pakeltos ir tiesiomos užpakalinės kojos judesys priklauso nuo palaikančios užpakalinės kojos darbo kokybės. Jei laikančioji koja nepakankamai pagaus svorį nusileisdama ant žemės, laikančioji fazė bus paskubinta, ir ant žemės pastatyta koja greičiau pereis į stūmimo fazę. Stumimo pozicijoje užpakalinė koja išsities ir stums kūną pirmyn. Bet labiau ji kelia pasturgalį į viršų. Šiame į viršų nukreiptame judesyje pakeltoji užpakalinė koja bus lengvai išmesta aukštyn ir pirmyn. Paprastai ne tiek daug pirmyn, kiek norėtųsi.

Taigi, užpakalinės kojos ne taip laiko svorį, kaip norėtųsi. Vietoj to jos stumia pasturgalį aukštyn ir išmeta kojas aukštyn kartu su juo. Kojos nesulenktos, dubuo „nepakištas", nugaros galinė dalis plokščia, ir tai reiškia, kad užpakalinės kojos nedalyvauja judesyje. Kad jos dalyvautų, žirgui reikia naudoti raumenis, kurie lenkia klubus ir pilvo raumenis, ir traukti dubens apačią pirmyn. Kai kurie iš šių raumenų - tai tie patys raumenys, kurie traukia užpakalines kojas pirmyn ir pastato jas giliai po kūnu bei stabilizuoja palaikančiąją sulenktą užpakalinę koją, kad ji išlaikytų kūno svorį.

Užpakalinių kojų dalyvavimas judesyje:
didesnis užpakalinių kojų sąnarių linkimas SVORIO PALAIKYMO metu ir kryžkaulio (sacro-lumbar) linkimas, nuleidžiantis pasturgalį priekio atžvilgiu. Būtina sąlyga stūmimui ir impulsui.

Dalyvavimas judesyje - tai NE kulkšnių lenkimas arba „kulkšnių veiksmas", kurio metu užpakalinių kojų sąnariai lieka aiškiai sulenkti, kai koja PAKELTA ORE. Taip pat tai NĖRA užpakalinės kojos žingsnio link žirgo pavaržos ilgis, tai - užpakalinės kojos SIEKIS.

Daug žirgų turi gerą siekį, bet neturi dalyvavimo judesyje. Daug žirgų turi ištreniruotą siekį ir „kulkšnių veiksmą", naudojant didelį greitį, bet ne todėl, kad užpakalinės kojos dalyvauja judesyje, o žirgas susitelkęs, bet todėl, kad jis išmokytas „makaluoti kojomis".

KItaip tariant, trūkčiojantys į viršų užpakalinių kojų judesiai (labai aktyvios užpakalinės kojos) retai kada dalyvauja ir palaiko svorį tokiu būdu, kokį turime omenyje, sakydami „sutelkimas". Tai dažnai matoma atliekant piaffe. Matomi žirgai, kurių užpakalinės kojos aktyvesnės nei priekinės, atliekant piaffe, kurie kelia užpakalines kojas aukščiau nei priekines. Jos atrodo gana aktyvios. Jos ir yra aktyvios, bet ne sutelktos ir ne dalyvaujančios judesyje. Tiesą sakant, užpakalinės kojos gali taip švysčioti todėl, kad jos nelaiko kūno svorio. Tokiose piaffe, sako Philippe'as Karl'as, iš tikrųjų priekinės kojos „...laiko daugiau svorio nei tada, kai žirgas tiesiog stovi". Tai matosi žiūrint sulėtintą įrašą, kuriame galima stebėti, kaip žirgas judina priekines kojas, peržengdamas nuo vienos ant kitos, padėdamas vieną kanopą prieš pakeldamas kitą, o užpakalinės kojos turi „pakibimo" ore fazę, kai jos abi pakyla nuo žemės.

Kai kurie vadina tai „stovėjimu ant rankų", kiti - šokčiojančia, horizontalia piaffe ir panašiai. Kaip bepavadintume, tai yra įstrižas judesys vietoje, o ne sutelkimas ir ne piaffe. Tokios piaffe paprastai išmokoma botagu arba steku plakant per užpakalines kojas, bandant išgauti „energiją". Tačiau energija nukreipiama neteisinga kryptimi ir tampa šokinėjimu vietoje sėdimo.

Kai kurie žirgai tokioje piaffe netgi sugeba gana aukštai pakelti priekines kojas. Bet tai nėra plastiškas judesys - galima matyti, kad žirgas stovi ant vienos kojos, o kitą kelia aukštai ir lėtai. Palaikančioji priekinė koja labai užspausta, čiurna labai sulenkta, o dilbis spaudžiamas į petį.

To paprastai mokoma botagu liečiant priekines kojas ir taip bandant jas dirbtinai pakelti.

Piaffe turi būti „lengva priekyje", su sėdimu užpakalyje. Šioje pozoje žirgas turi būti pakankamai stiprus, kad galėtų judėti ir perkėlinėti svorį tarp dviejų įstrižainių. Ir geriau, jei tą jis darytų su „pakibimo" faze tarp dviejų įstrižainių - viename filmuoto vaizdo kadre visas žirgas turi pakibti ore. Tiesa ta, kad tokia piaffe yra per sunki 99.999% visų šiltakraujų ir galbūt 99% visų iberiškų žirgų. Taip pat ji padarytų varžybose skiriamus balus beverčius, nes atsižvelgus į tai, kokius įvertinimus šiandien gauna tos vidutiniškos piaffe, tokia piaffe surinktų mažiausiai 15 taškų.

Pasaže užpakalinės kojos turi ir stumti, ir palaikyti. Deja, nedažnai tą matome varžybų aikštelėje. Dažniausiai matome labai ekspresyvią šokčiojančią risčią su pakibimu ore. Šiuo atveju tai duoda ne aktyvios spyruokliuojančios užpakalinės kojos, o greičiau pernelyg aktyviai šokinėjantis priekis. Tai įmanoma dėl žirgo pečių sandaros. Žirgas neturi raktikaulio. Mes, žmonės, pečiuose esame gana judrūs, nes tai - atviras apvalus sąnarys, o rankos jungiasi prie pečių pabaigos taip, kad liktų vietos joms judinti. Žirgas turi kitokią krūtinės formą - ji plokščia šonuose ir smaili ties krūtinkauliu bei nugara. Pečiai plokščiai prigludę prie krūtinės ląstos šonų, o kojos nukreiptos žemyn. Jos nelabai gali lankstytis į šonus. Taigi žirgui nereikia raktikaulio.

Todėl žirgo priekines kojas prie krūtinės jungia TIK raumenys ir sąnariai. Jie suformuoja raištį nuo mentės iki mentės, kuriame guli žirgo krūtinė. Tai žirgui leidžia reguliuoti krūtinės aukštį šio raiščio raumenimis. Tai taip pat leidžia žirgui naudoti šiuos raumenis smūgiams amortizuoti ir kaip batutą, kuriame krentantis žemyn priekis gali atšokti nuo raumenų ir vėl pakilti. Daugelis žirgų šiuolaikinių varžybų aikštelėse rodo būtent tokį judesį pasaže. Užpakalinės kojos eina pirmyn, o priekis šokinėja nuo vienos kojos ant kitos. Tai gali atrodyti gana atletiškai. Bet jei sustabdysite įrašą ir žiūrėsite jį kadras po kadro, pamatysite, kad atšokimo fazėje tai neatrodo taip gražiai... Visų pirma todėl, kad tai neteisinga. Tokie žirgai, kaip Gigolo ir Salinero, išvysto didžiulius pečius, kurie atrodo kaip paimti iš kito žirgo ir nesiderina prie užpakalinių kojų.

Toliau: Netikras sutelkimas ir kaip jo išvengti