Pradžia

Žirgo poreikiai

Bendravimas su žirgu

Žirgo lavinimas, jojimas

Amunicija

Apie mus

Parduotuvėlė

Forumas

Kas gi vyksta iš tikrųjų?

Rausvojo žirgo atstumas tarp sėdynkaulių ir kaklo pagrindo trumpesnis

Apibrėžimas, geriausiai apibūdinantis tai, kas vyksta žirgo kūne, kai jis susitelkia, yra toks:
Žirgo sėdynkauliai ir septintasis kaklo slankstelis priartėja vienas prie kito. Tą galima pamatyti piešinyje kairėje.

Užpakalinės kojos linksta ir amortizuoja žingsnius

Geriausias apibūdinimas to, kas atsitinka kojų judesiams sutelkime, yra šiek tiek ilgesnis.
Taip, žingsniai tampa trumpesni ir aukštesni, bet kodėl? Na, svarbu tai, kad nusileisdamos ant žemės ir veikiamos krūvio užpakalinės kojos linksta. Ant žemės statoma užpakalinė koja išlaiko mažą linkimą, likusį nuo lenkimo, darant žingsnį į priekį. Būdama šiek tiek sulenkta, ji perima kūno svorį, perkelia jį virš taško, kur pastatyta kanopa, perneša į priekį - vis dar būdama sulenkta. Užpakalinė koja galiausiai atsispiria, išlaikydama mažą linkimą.

Užpakalinės kojos
sąnarių lenkimas,
pasturgalio nuleidimas

Šis mechanizmas, tai yra, klubo, kelio, kulkšnies ir čiurnos linkimas, padeda žirgo kūnui amortizuoti. Nelieka sustingusio žengimo ir atsispyrimo, kurį paprastai pastebime, kai žirgas juda neišlavintu aliūru. Judėdamas tokiu būdu, žirgo kūnas patiria mažiau smūgių, nes remiasi spyruokliuojančiomis kojomis.

Tai veikia ir priekinę žirgo kūno dalį. Sulenktos užpakalinės kojos šiek tiek nuleidžia pasturgalį. Nuleistas pasturgalis patraukia stuburą taip, kad jis išsilenktų į viršų, ir vos vos pakelia priekinę kūno dalį. Tokiu būdu nuo priekio nuimamas svoris, kurį kitu atveju ant jo stumtų užpakalinės kojos, ir amortizuojami smūgiai.

Lengvesnės priekinės kojos

Graži, teisinga vidutinė risčia
Graži, teisinga platinta risčia
Dar prieš užpakalinėms kojoms nusileidžiant,
priekinės išmeta kūno priekinę dalį į viršų

Priešingai nei užpakalinės, priekinės kojos nelinksta perimdamos svorį. Jos netgi išsitiesina, bent jau tada, kai atliekant piaffe ir piruetą reikalingas gilesnis sutelkimas. Priekinės kojos nelabai pritaikytos linkti ir amortizuoti, kaip tą daro užpakalinės kojos. Visų pirma jos turi tiesius „kelius", peties ir alkūnės sąnariai nėra ryškiai išreikšti, o raumenys rūpinasi pasyviu krūtinės ląstos palaikymu, kai perstato kojas į priekį.

Tačiau priekinės kojos nėra tokios pasyvios, kaip galima būtų pagalvoti. Analizuojant dailųjį jojimą ir tiriant užpakalinių kojų svorio laikymo bei perkėlimo galimybes, gali pasirodyti, kad priekinės kojos yra tik du pagaliai, kurie priekyje telaiko šiek tiek kūno svorio. Bet konkūre priekinių kojų veikimas tampa akivaizdesnis.

Kai žirgas pakyla šuoliui, galima pagalvoti, kad jis tai daro nuleisdamas pasturgalį ir išstumdamas kūną virš kliūties. Bet jei žirgai taip darytų, levade atlikti būtų vienas juokas. Neįmanoma užpakalinių kojų pastatyti po kūnu tokiu kampu, kad jos išstumtų kūną virš kliūties. O jei ir būtų įmanoma, jos tikrai neturėtų tiek jėgos, kad permestų kūną per 1,80 m aukščio kliūtį iš tokios suspaustos padėties. Jei taip būtų, tai kodėl žirgams piaffe yra toks varginantis elementas?

Ne, žirgas išstumia savo priekį į viršų pečių ir krūtinės raumenų jėga. Kaklas taip pat šiek tiek padeda. Zovadoje vyksta tas pats, kol užpakalinės kojos vis dar ore ir juda link naujo atsispyrimo taško. Kai jos nusileidžia ir pradeda spirtis, priekis jau vėl būna pakeltas, ir užpakalinės kojos gali stumti pirmyn, žirgui nepritupiant.
 

Užpakalinės kojos perima svorį nuo priekinių kojų

Užpakalinės kojos ir
nugara dirba kartu

Kaip tai vyksta atliekant piaffe, pamatyti gana paprasta. Žirgas perkelia užpakalines kojas po kūnu, sulenkia sąnarius, nuleidžia pasturgalį ir tokiu būdu perima dalį svorio, kurį kitu atveju laikytų priekis. Bet sutelkimas - tai ne tik piaffe. Jis pasireiškia ir klasikinėje mokyklinėje (Trot d'Ecole) risčioje, kiek mažiau sutelktoje risčioje, o mažiausiai - darbo risčioje. Bet kaip tai veikia, jei žirgas nelieka toje pačioje vietoje, kaip atlikdamas piaffe?

Jei pasižiūrėsite iš galo  į risčia bėgantį žirgą, pamatysite, kad kairioji arba dešinioji nugaros pusė pakyla, kai toje pusėje nuleidžiama užpakalinė koja. Pavyzdžiui, nusileidus dešiniajai užpakalinei kojai, dešinė nugaros pusė pakyla, lyginant su kairiąja. Taip atsitinka todėl, kad dešinioji nugaros pusė kartu su dešiniąja užpakalio puse bando traukti dešiniąją krūtinės pusę ir dešinįjį petį aukštyn, virš klubo atramos taško. Jei nugarai kas nors trukdo (raitelio svoris arba parišimai), visas svoris tenka priekinei kairei kojai, ir žirgas „krenta ant priekio".

Užpakalis ir „longissimus"
veikia kaip kranas

Kai tas pats iškart vyksta abiejose pusėse ir prisideda visi kiti raumenys, žirgas gali pakilti taip aukštai, kad atsistos piestu. Puikiai ištreniruotas žirgas gali atlikti levade, kuri reikalauja dar daugiau pastangų. Bet tai šiek tiek pasireiškia ir žirgui tiesiog bėgant risčia, nes užpakalinės kojos turi tokį potencialą. Kai žirgas jojamas, jis ant „longissimus" (ilgasis nugaros raumuo) neša dar apie 60 kilogramų ir turi susidoroti su pasikeitusia pusiausvyra. Jis privalo visada naudoti šią funkciją, nes kitaip tiesiog „suluš".

Sara Wyche visus jojimo pratimus vadina „iškeltais" (Sara Wyche The Horse's Muscles In Motion"), todėl, kad jie tokie ir yra, o nešti raitelį reikia daug daugiau pastangų, nei galima įsivaizduoti. Manome, kad žirgas buvo sukurtas mums nešioti, bet taip nėra. To jis turi išmokti ir pakankamai sustiprėti.

Toliau: Išlavinta pusiausvyra


_