Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Laikymas jėga
Kai kurie žmonės mano, kad aš tuščiai triukšmauju dėl rollkur'o ir per daug suraitytų kaklų. Bet yra vienas dalykas, kurio aš tikrai nekenčiu - kai stiprūs raiteliai, jodami su dvejais žąslais, nuolat traukia žirgo kaklą aukštyn ir atgal tiek, kiek tik gali, vardan sutelkimo. Tai pati žalingiausia laikysena, kurią gali įgauti žirgas, kai ant jo nugaros sėdi raitelis. Tai jo niekaip nesustiprina ir nepadaro patogesnio joti, o tik sukelia per didelę įtampą priekinėse kojose, pakaušio srityje, kaklo pagrinde, nugaroje po balnu ir užpakalinių kojų kulkšnyse.
Kai kurie žirgai su tuo susidoroja. Bent jau „nesulūžta". Jie netgi prisiaugina daug raumenų. Gana daug varžybose dalyvaujančių žirgų turi pernelyg didelius pečius, lyginant su pasturgaliu. Tikriausiai ir jų priekinių kojų sausgyslės sustiprėja, kad susidorotų su įtampa, lygiai kaip įtemptas treniravimas ant kieto pagrindo stiprina lenktyninio žirgo priekines kojas ir sausgysles, kad jis „nesulūžtų". Bet tai yra tik organizmo apsauginė reakcija. Ir tai - kojos. Jos turi resursų stiprėti. O štai nugara...
kuri gaunama, laikant žirgą jėga
Šioje pozoje nugara neturi tų pačių galimybių. Nugarą spaudžia raitelis. Ji dar labiau nuleidžiama, kai raitelis traukia žirgo kaklą link vertikalios padėties. Žirgas negali naudoti kaklo, kad pakeltų nugaros priekį. Jis išvis negali naudoti kaklo pusiausvyrai palaikyti. Bet kokia balanso klaida privers žirgą dar giliau įsmukti tarp savo priekinių kojų, ir nugara dar labiau įdubs.
Žirgo nugara sudaryta taip, kad ši poza jam tampa ypatingai žalinga. Po balnu stuburas, kuris ties juosmeniu buvo išlenktas aukštyn, išsitiesina ir tada įdumba, ties pečiais pereidamas į užverstą kaklą.
nuleistos užpakalinės dalies
Dėl to po balnu esanti nugaros dalis tampa lengvai pažeidžiama, nes nugaros pertempimo (įdubimo) žirgas negali kompensuoti, nebent naudotų kaklą.
Jei raitelis užfiksuoja kaklą (ir galvą) iškeltoje pozoje, žirgui nebelieka jokios galimybės pertempimui pasipriešinti. Pečiai prisiaugina daugybę raumenų, stengdamiesi „nesubyrėti" ir išlaikyti žirgą, kuris yra „sunkus priekyje".
Sąnarys tarp paskutinio kaklo slankstelio ir pirmo krūtinės slankstelio yra ypatingai paslankus. Jis suveikia, kai besiganantis žirgas staiga išmeta galvą aukštyn, ieškodamas savo gentainių. Sąnarys gali lenktis tiek, kad žirgas pasiekia dantimis pasikasyti abu savo šonus. Sąnarys buvo sukurtas tokiam lankstumui. Be raitelio ant nugaros.
Kai ant nugaros užsėda raitelis, būtent šis sąnarys pirmasis pasiduoda spaudimui. Jei treniruosite žirgą „ilga ir žema" (kai sąnariai išsitiesina) forma ir taip jį kurį laiką stiprinsite, nuolatinis jojimas nebus problema. Bet jei vietoje to užtrauksite kaklą aukštyn, atsitiks keli blogi dalykai. Visi kartu jie turės pražūtingas pasekmes.
Kai kaklas iškeliamas iki vertikalios ar tam artimos padėties, galvos ir kaklo svorio jau nebelaiko nuo gogo einantys viršutinės linijos raumenys. Priešingai, šie raumenys traukia kaklą žemyn, o galvos ir kaklo svoris spaudžia ties krūtinės slanksteliu esantį linkį.
Kaklo svoris spaudžia šią jautrią vietą, kurioje yra daugybė nervų, einančių nuo stuburo iki priekinių kojų ir viso kūno. Toje vietoje, kur kaklas jungiasi prie kūno, stuburas daro staigų linkį, taigi raiščiai ir raumenys stuburo apačioje ir yra tai, kas viską kartu jungia ir laiko.
Ši vieta ir taip sunkiai dirba, judindama priekines kojas, o jei žirgas „sunkus priekyje" (kas ir atsitinka, kai jis laikomas jėga), dar turi išlaikyti didelę kūno svorio dalį bei raitelio svorį.
Sprando raiščiams taip pat tenka rimtas išbandymas. Išsikišęs pakaušis veikia kaip svertas, kuris sprando raištį tempia pirmyn ir žemyn, kai raitelis žirgo snukį traukia žemyn ir vidun. Raištis apgaubia kaklo slankstelius. Tai sukelia didžiulę įtampą toje vietoje, kur raištis prasideda nuo pakaušio, ir išprovokuoja uždegimą bei sukaulėjimą kaukolės gale. Pačiame raištyje gali atsirasti kaulėtų gumbų ir įvykti mineralizacija (padaugėti kaulo medžiagos), jis taps ne toks elastingas. Tyrime, atliktame Vokietijoje, aptikta, kad 80% dailiojo jojimo ir konkūro žirgų turėjo šiuos pakitimus, netgi tie, kuriems nereikėjo veterinaro pagalbos dėl problemų sprande.
o priekyje stabdoma, iliustracija. Labai prastas
„savęs nešimas", lyginant su kita nuotrauka,
nebent norėta pademonstruoti klaidingą momentą
Dr. Hilary Clayton: „Dailusis jojimas keičia pagrindinius varymo ir stabdymo jėgos principus. Užpakalinės galūnės tampa beveik visiškai atsakingos už stūmimą, kas sutampa su mūsų tradicinėmis koncepcijomis. O štai priekinių galūnių vaidmuo ne toks, kokio galėtume tikėtis. Priekinės galūnės netenka didžiosios dalies stumiamamosios jėgos, vietoje to jos daugiau stabdo, ir tai kombinacijoje su laikančiąja priekinių kojų jėga panaudojama keliant pečius ir priekį aukštyn bei atgal. Todėl priekio iškėlimas yra daugiau nei tiesiog pasturgalio nuleidimo rezultatas, tai yra aktyvus procesas, kurį sukelia priekinių kojų veiksmai. Esminis komponentas - sugebėjimas panaudoti priekinių kojų stabdymo funkciją, sukuriant „savęs nešimo" įspūdį." (cvm.msu.edu/dressage/articles/mcpres/usdfbiom.htm#part4c)
daugiau laiko, priekinės kojos nestabdo
Toks modelis žalingas viso pasaulio žirgams. Stumiamąją užpakalinių kojų jėgą sunaikina stabdančios priekinės kojos, kai norima išgauti „virvės traukimo rungties" tipo balansą ir lėtą judesį, panašų į pasažą. Cynthia Ishoy nuotrauka viską pasako (neturiu nieko prieš Cynthia, visiems mums pasitaiko tokių momentų. Tiesiog šita nuotrauka neturėjo būti pasirinkta „savęs nešimui" iliustruoti).
Nuotraukoje aukščiau, padarytoje 1988 metų Olimpiadoje, matome žirgą, kuris kelia pasturgalį aukštyn (leisdamas nugarai susmukti) savo stumiamąja jėga ir tuo pat metu stabdo priekinėmis kojomis, bandydamas išgauti į pasažą panašų judesį. Jei vėl pažiūrėsime į žirgą, kuris mažiau stumia, ir daugiau laiko, pastebėsime visai kitokį ir priekinių kojų darbą. Čia neveikia „priešingos" jėgos, čia matyti užpakalinės kojos laikančiosios padėties fazės pailginimas (sutrumpinant atsistūmimą), gerai lenkiant sąnarius ir taip perimant daugiau svorio ant užpakalinių kojų.
Toliau: Akies lavinimas