Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Špruntas (slankiojantis pavadys)
Autorė: Theresa Sandin, www.sustainabledressage.com/tack/gadgets.php (publikuojamas gavus autorės sutikimą)
Jokia kita priemonė nėra taip dažnai naudojama dailiajame jojime ir jokia kita priemone nėra taip piktnaudžiaujama kaip „špruntu“. Kai kurie treneriai net kuria mitus, kad be „šprunto“ žirgas nesugebės dirbti taisyklingai. Na, gal jų žirgai ir iš tiesų nesugebės...
„Špuntas“ - labai paprastas dalykas. Tai ilgi pavadžiai, kurie tvirtinasi prie pavaržos abiejuose šonuose arba žirgui tarp priekinių kojų. „Špruntas“ nuo pavaržos eina per žąslų žiedus raiteliui į rankas, o jo ilgį galima reguliuoti. Fiksuoto ilgio „špruntas“ tarp pavaržos, žąslų ir rankų neleis žirgui kelti galvos ar tiesti snukio toliau, nei nustatyta.
Panašu į tai, kad „špruntas“ naudojamas pačiais įvairiausiais tikslais. Nemažai mano sutiktų raitelių naudoja jį kaip paskutinę priemonę, neleidžiančią arkliui nešiotis „po balnu“. Kitiems „špruntas“ reikalingas, kad žirgas „nepabėgtų“ nuo pavaldų, pradėjus mokyti kojų keitimo. Treti „špruntą“ deda, nes žirgas tarsi ir turėtų išlaikyti panašią formą – tai kodėl nedėti? Dar kiti, mano nuomone, „špruntą“ naudoja, nes tiesiog nesugeba joti taip, kad žirgas „eitų“ į pavadį, arba sutrinka, kai žirgas verčia galvą aukštyn dėl prarasto balanso ar kitų problemų. Bet kuriuo atveju nėra prasmės toliau vardyti „šprunto“ panaudojimo variantų, kai jis iš viso neturėtų būti naudojamas - vietoj to aptarsiu neigiamas to pasekmes.
Jėga ir spąstai
pavadžiais gali būti bergždžias
Slankiojantis „šprunto“ poveikis ir tas faktas, kad jis tvirtinasi dviejose pozicijose (žemai ir gale), priešpastatytose padėčiai, kurioje žirgas norėtų laikyti galvą (aukštyn ir į priekį), suteikia daug stipresnį poveikį nei raitelis turėtų kitu atveju. Su paprastais pavadžiais žirgas galės kelti galvą tol, kol atstumas nuo galvos iki rankos išliks nepakitęs. Bandydamas paveikti žirgą jėga, raitelis privalės spausti rankas žemyn ir taip bandyti nuleisti jo galvą (pav. kairėje). Be atitinkamų įgūdžių tai nebus labai jau paprasta.
Taigi „špruntas“ yra jėgos, o ne supratimo, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo priemonė. Bet jei kalbame apie pasitikėjimą – kaip pasiekti, kad nepatiklus žirgas su skaudančia ar visiškai įgaubta nugara, žirgas, kuris lekia į priekį ir bėga skaičiuodamas žvaigždes, noriai reaguotų į jūsų prašymus? Tai iššūkis, kuris ir priverčia daugumą raitelių išsitraukti „špruntus“.
priklausomai nuo duodamų pavadžių ilgio
Tačiau jei pažiūrėtume, ką realiai daro „špruntas“ – priešingai nuo to, ko idealistiškai tikimės iš jo, jei įvertintume jo riziką, galbūt „špruntas“ nebeatrodytų toks jau geras dalykas.
Aktyvus „špruntas“, traukdamas žąslus žemyn ir atgal - kryptimi tarp pavaržos ir raitelio rankų, tarsi įkalina žirgą. Judėti tokioje suvaržytoje padėtyje įmanoma, tačiau ne norima kryptimi, tai yra, pirmyn ir žemyn, tiesiantis į priekį. Šioje situacijoje žirgas gali bandyti riestis (žalia pozicija) arba trumpinti kaklą ir kelti galvą (raudona padėtis), taip bandydamas išvengti žąslų poveikio.
Tam, kad žirgas galėtų atpalaiduoti žandikaulį ir pakaušį, kad tiestųsi pirmyn ir žemyn, ko mes ir norime, raitelis turėtų „špruntą“ atleisti daug labiau nei įprasta. Bet būkime sąžiningi - to „šprunto“ šalininkai nelabai linkę daryti! Atvirkščiai - panašu į tai, kad dauguma problemų kyla dėl nejautrių rankų, kurios nenoriai atiduoda ir retai tą padaro reikiamu momentu. Žirgo skatinimas tiestis pirmyn ir išsitempti nėra šiems raiteliams tiek aktualu, kiek trumpinimas ir spraudimas į siaurą formą.
Labai sudėtinga atleisti „špruntą“, tuo pačiu išlaikant kontaktą su pavadžiu. Geriausiu atveju „špruntas“ galėtų būti naudojamas taip, kad įsitemptų žirgui bandant kelti galvą ir atsilaisvintų, kai jis atpalaiduos žandikaulį. Žinoma, didžioji darbo dalis turėtų vykti atsipalaidavus, o ne kovojant su „špruntu“. Tačiau atsipalaidavimas nėra norma, jei raitelis naudoja „špruntą“, ir tai nenuostabu, nes kitaip „špruntas“ išvis nebūtų reikalingas.
Tačiau „špruntas“, kaip atsarginė priemonė, irgi nepageidautinas, nes jojant reikia turėti galimybę kaitalioti žirgo kaklo ilgį ir leisti jį ištempti. Neįtemptas „špruntas“, kuris „suveiks“ žirgui bandant kelti snukį, tuo pačiu trukdys jam ir tiestis pirmyn-žemyn. Tokiu atveju išeitis būtų kaskart pailginti „špruntą“, kai leisite žirgui nuleisti galvą ir kaklą, ir sutrumpinti jį, prašant žirgo pakilti, nes kitaip „špruntas“ bus bevertis ir leis žirgui bėgti iškėlus galvą.
Nugaros įdubimo reflekso išprovokavimas
Spaudžiant pavadžiais žemyn, ties pečiais, stengiantis nuleisti žvaigždes skaičiuojančio žirgo galvą, jo nugara neįgis taisyklingos formos. Lygiai taip pat ir panaudojus „špruntą“ pirma gynybinė žirgo reakcija bus priešintis „šprunto“ traukimui žemyn. Jei kalbame apie paprastus pavadžius – jie neprivalo nuleisti žirgo galvos žemyn, o tiktai atpalaiduoti žandikaulį ir liežuvį taip, kad žirgas pats ištemptų pavadį. Juk žirgas turi leisti galvą žemyn, o ne raitelis ar parišimai!
Trumpas „špruntas“ darys lygiai tą patį, kaip ir apatinės kaklo linijos raumenys „rollkuro“ metu: tai yra, jie sutrumpins apatinę liniją ir trauks kaklo raištį, kuris išilgai apjuos stuburą ir jį spaus. Apatinė „S“ kreivės dalis atsistums ir žirgas įdubs. Be to, dėl padidėjusio spaudimo liežuviui įsitemps žandikaulis ir pakaušis, o dėl to viršutinė nugaros linija įsitemps taip pat kaip įsitemptų žirgui užvertus galvą aukštyn. Nesvarbu, ar žirgas laikys užvertęs galvą, ar stengsis ją kelti, bet bus sustabdytas „šprunto“ – rezultatas bus toks pats. Ir vienu, ir kitu atveju pasireikš nugaros įdubimo refleksas.