Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Luzitanai
Apie luzitanus žinojau tik tiek, kad tai istorinė portugalų žirgų veislė – panašiai kaip lietuvių žemaitukai. Ir vieni, ir kiti buvę karo žirgai – ištvermingi, judrūs, stiprūs. Ir vieni, ir kiti priklauso nacionaliniam paveldui. Tik tarp žemaitukų kol kas neatsirado nė vieno, kuris būtų taip plačiai išgarsinęs savo veislę pasaulyje kaip įžymusis Novilheiro. Įspūdingas baltas eržilas sportinę karjerą pradėjo kaip dailiojo jojimo GP žirgas, bet per treniruotes Anglijoje patraukė olimpinio raitelio John Whitaker akį. Šis duetas per tris sezonus laimėjo daugiau nei 30 konkūro GP varžybų ir čempionatų, pagal laimėtų prizų vertę 1983 m. buvo pirmasis Didžiojoje Britanijoje ir užėmė dvyliktą vietą geriausių pasaulio konkūrinių žirgų dvidešimtuke. Novilheiro taip sužavėjo publiką, kad Anglijoje net buvo įkurtas „Novilheiro draugų“ klubas. Ir nors 2000 metais, sulaukęs 29 metų amžiaus, legendinis eržilas iškeliavo į dangiškąsias ganyklas, jo šlovė ir palikuonys iki šiol populiarina luzitanus visoje Europoje.
Taigi, luzitanai. Pirmasis susitikimas - nedidelėse arklidėse, kuriose gyvena devyni eržilai. Prisiklausius istorijų apie šėliojančių eržilų laužomus gardus, apsispardymus ir apsikandžiojimus, akis žvalgosi to paties. Bet triukšmą kelia tik gausybė čia įsikūrusių žvirblių. O eržilai spinduliuoja ramybe - vieni kažką rupšnoja ar žvalgosi pro langelius, kiti kiša snukį artyn pasmalsaut ir pasisveikint. Širma, bėra, juoda spalva, didelės galvos, ereliškai lenktas profilis, ramus žvilgsnis, lyg vanduo per sprandą srūvantys tankūs karčiai – gražu...
Žinoma, kyla klausimas, kuo luzitanai skiriasi nuo mums geriau pažįstamų ispaniškų andalūzų. Graca aiškina, kad abiejų šių veislių kilmė ta pati – jie visi kilę iš iberiškų žirgų. Tačiau veisimo kryptys išsiskyrė. Andalūzų veisimas nukrypo labiau dekoratyvia linkme, akcentuojant žirgo grožį, aukštus, plastiškus aliūrus. Tačiau tuo pačiu nukentėjo jų stiprumas, susilpnėjo kojos ir nugara. O luzitanai veisiami daugiau darbui, todėl jie iki šiol pasižymi didele jėga ir ištverme. Įdomu, ką į tai atsakytų ispanai? Bet šį teiginį sunku paneigti vien dėl to, kad net pačioje Ispanijoje bulių kovoms labai retai naudojami andalūzai, o Ispanijos WE (Working Equitation) rinktinėje nėra nė vieno – raiteliai joja luzitanais, mišrių veislių arba prancūziškais Camarque žirgais.
Aristokratiškieji luzitanai akį patraukia jau vien savo išvaizda. Bet ne mažiau stebina ir jų charakteris. Visų pirma - ypatingas ramumas. Tie dideli masyvūs eržilai romiai kaip avinėliai stovi šukuojami, balnojami, maudomi, ramiai eina vedami. Lyg būtų dideli apsnūdę katinai. Gali pririšti ir nueiti – grįžęs rasi stovintį kaip palikai, tik žvilgsniu ieškantį šeimininko. Tačiau ta ramybė apgaulinga. Jojant - ypač atliekant greitas ir sudėtingas užduotis, prabunda kunkuliuojantis azartas.
Beje, Portugalijoje ilgus šimtmečius buvo jojami tik eržilai, o kumelės veisdavo kumeliukus. Tik pastaraisiais dešimtmečiais situacija ima keistis ir apjojama vis daugiau kumelių. Tačiau eržilai išlaikė savo ypatingą statusą. Būtent eržilai. „Kastracija - nusikaltimas prieš žirgą“ – daug kartų kartojo Cesaris tą savaitę. Ji atima iš žirgo jo charakterį, vidinę jėgą ir ekspresiją, masyvų sprandą ir raumenis. Kastruoti žirgai tarsi subliūkšta, iš akių dingsta ugnelė... Lieka tik šešėlis to, kas buvo. Nori susipykt su portugalu žirgų augintoju - nusipirk iš jo žirgą ir paprašyk, kad jį iškastruotų... Tikėtina, kad po tokio „nusikaltimo“ jis paprašys išsivežti žirgą į kitą vietą.
Štai, pavyzdžiui, 12 metų Juodis. Išmintingas lyg profesorius, mokantis visus Didžiojo Prizo elementus, ispaniškus aliūrus, galintis atlikti reveransą, atsisėsti ir atsigulti su raiteliu. Stiprus, ištvermingas, drąsus ir ... nepaprastai geros širdies eržilas. „Galėtum drąsiai sodinti ant jo vaiką ar visai nemokantį joti žmogų“, - pasakoja Graca. O ir labiau patyrusiam raiteliui jis geraširdiškai atleidžia visas klaidas, netikslų pavaldą, negrabų užkliudymą pentinu. Jojau jį visą savaitę ir geresnio mokytojo negalėčiau įsivaizduoti.
Žinoma, vis kildavo klausimas - jei visur tik eržilai, kaip su jais susitvarkyti, kaip juos suvaldyti? Juk žodį „eržilas“ įprastai lydi siaubo istorijos – tai įspyrė, tai sukandžiojo, tai tvorą išvertė ar stogą nukėlė... Į tokius klausimus sulaukdavau tik šypsenos ir vienintelio atsakymo – viską daro auklėjimas. Ir to stebuklingo auklėjimo rezultatą mačiau akivaizdžiai: eržilų arklidėse visą laiką tvyrojo ramybė. Jei kuris nors sugalvodavo žaismingai žnybtelėt į rankovę ar krimstelt per grotas kaimynui, Cesariui užtekdavo pakelti pirštą ir pasakyti kažkokį portugališką „burtažodį“... To pakakdavo. Per visą savaitę nepastebėjau nė vieno bandymo nepaklusti, spirti, kąsti, tempti, „nusinešti“. Nors šalia jojimo aikštelės ganėsi kumelės, žirgas išlikdavo susikaupęs darbui - daugių daugiausia pasipūsdavo, išriesdavo sprandą ir sudainuodavo joms serenadą: štai, pažiūrėkit, koks aš gražuolis... Ir tuo visa „eržilystė“ pasibaigdavo, dėmesys vėl sugrįždavo raiteliui.
Savaitės, deja, nepakako eržilų auklėjimo pagal portugališką tradiciją paslapčiai atskleisti. Į akis krito tik labai ramus raitelių elgesys – jokių staigių judesių, garsaus plepėjimo ar šūksnių. Ir bendravimas su žirgu toks pat santūrus – be gausių glostymų, bučiavimų, glamonėjimų, lepinimų skanėstais ir begalinio šokinėjimo aplinkui. Daugių daugiausia – ramus pagyrimas ar patapšnojimas. Jei žirgas prasižengė - tiksli korekcija reikiamu momentu ir toliau tęsiamas darbas, lyg nieko nebuvę. Geras pašaras, subalansuotas krūvis, asmeninė erdvė, į kurią niekas nesikiša, ir rami aplinka – tokie esą, žirgui svarbiausi dalykai. Gal dėl tos priežasties retai mačiau, kad į žirgo gardą kas nors įeitų. Pašnekindavo pro virbus, balnojimui ar kitoms procedūroms išsivesdavo į koridorių, o gardus arklininkas taikydavosi valyti, kol žirgo nebūdavo. Vakarais išvis prasidėdavo ramybės metas – degdavo blausi šviesa, tyliai skambėdavo fado muzika, žirgai netrukdomi vakarieniaudavo.
Nustebino ir tai, kad kiekvienas balnojimas prasidėdavo karčių ir uodegos šukavimo bei įmantraus pynimo ritualu. Prieš treniruotę iššukuoti ir supinti, po treniruotės - išpinti ir vėl iššukuoti. Ir taip kiekvieną dieną, kiekvieną kartą ir su kiekvienu žirgu. Nemanau, kad tai buvo „parodomoji“ estetika svečiams. Greičiau – kultūros dalis, nes luzitanai portugalams iki šiol yra daugiau nei jojimo priemonė. Todėl kiekvienas susitikimas su žirgu turi šventiškumo elementą - išpuošti balnai ir kamanos, supinti karčiai, tvarkinga raitelių apranga. Šventėms ar varžyboms portugalai visada velkasi nacionalinius kostiumus. Jojimo šalmų, kiek mačiau, išvis nepripažįsta, bet iškilmingoms progoms mielai dedasi skrybėles.
tapo dėmesingas ir atsargus,
kai užsėdo naujoji savininkė
Cesaris taip aiškino luzitanų žirgų treniravimo filosofiją: jaunas žirgas pirmiausiai stiprinamas fiziškai, ugdomas jo paklusnumas ir ryšys su raiteliu. Kai jis pakankamai sustiprėja, staigiai padidinamas spaudimas, kad žirgas „užsidegtų“. Susidorojo su užduotimi – atsipalaidavimas. Mokymas vyksta vingiuojančia kreive aukštyn – įtampa, atpalaidavimas, įtampa... Tokiu būdu jojime siekiama tokios pat jėgos ir ekspresijos, kokią eržilas demonstruotų prieš kumeles.
Ir iš tiesų, kai tik pavykdavo jojant užsidegti azartu, tie žirgai irgi įsiaudrindavo, tuo pačiu išlikdami klusnūs ir valdomi. „Jis – bomba, kuri niekada nesprogs“, - taip buvo apibūdintas vienas žirgas, kurį jojau. Kartais atrodydavo, kad sėdi ant kunkuliuojančio vulkano. Bet užtekdavo atleisti pavadžius ir žirgas visiškai atsipalaiduodavo. Suimi pavadžius, susikaupi – vėl užsidega. Atleidi pavadžius - nurimsta. Lyg potvynio-atoslūgio bangos.
Beje, Graca pasakojo, kaip šis temperamentingas eržilas pasikeitė, kai užsėdo jo naujoji šeimininkė – dėl ligos pusę kūno sunkiau valdanti moteris. Sakė, žirgas – lyg suprasdamas, kad ją reikia saugoti – tada judėjo labai atsargiai ir lėtai...
Kaip vienas iš pavyzdžių, ką reiškia tinkamas eržilų „auklėjimas“, ne kartą buvo minima „Golega“. Tai didžiausia ir įspūdingiausią žirgų šventė, trunkanti kelias savaites ir sutraukianti tūkstančius raitelių su žirgais (eržilais!) į Golegos miestelį. Gatvės ir aikštės knibždėte knibžda tradiciniais drabužiais pasipuošusių raitelių. Vyksta varžybos, pasirodymai, susitikimai su draugais. Ore sklando kepamų kaštonų kvapas ir nuo žirgų nugarų kylantis garas... Visur vien tik eržilai - vienur stovintys ratu sukišę snukius, kol jų raiteliai šnekučiuojasi tarpusavyje, kitur – ilga eile pririšti vienas greta kito ir laukiantys bare „užkliuvusių“ šeimininkų. Beje, tik pastaraisiais metais saugumo sumetimais buvo uždrausta su žirgais įjoti į barus... Bet vyresni - kaip ir Juodis - yra patyrę barų lankytojai, praleidę ten ne vieną valandą... Jei dar viduje gražią piaffe sutrypdavo, tai savo raiteliui ir ne vieną bokalą alaus uždirbdavo iš susižavėjusių žiūrovų...
Mano klausimas, ar žirgai kaip nors ypatingai treniruojami, kad įeitų į patalpas - irgi liko nesuprastas. Kam specialiai ruošti? Kiekvienas žirgas ir taip pratinamas prie įvairių vietų, mokomas pasitikėti raiteliu. Tai vėliau jis eina visur, kur tik reikia...
Beje, skaitinėjant apie luzitanus, teko rasti teiginį, kad portugalai luzitanus veisia ne sportui. Buvusių karo žirgų veisimą dabar daugiausia reguliuoja bulių kovų kriterijai. Tai reiškia – drąsa, stiprus charakteris, ištvermė, klusnumas, lankstumas, manevringumas ir greitis. Esą, tokia selekcija ir išsaugojo autentiškas karo žirgo savybes. Beje, Cesario žodžiais, iš dešimties luzitanų pakankamai drąsos bulių kovoms turi maždaug šeši-septyni žirgai. Teko matyti vaizdo įrašą, kuriame žirgas savo malonumui žaisdamas gainiojosi bulių po visą areną, kol tas ėmė gaudyti kvapą. Įspūdinga.
Taigi portugališkas bulių kovų variantas iš esmės skiriasi nuo ispaniškos koridos. Čia nėra tikslo įazartinti žiūrovus kraujo kvapu. Bulius areną palieka gyvas ir, jei gerai pasirodė, keliauja atgal į ganyklas veislei pratęsti. Jo ragai uždengiami specialiomis apsaugomis, kad nesužeistų žirgo. Banderiles (specialias strėles) raitelis turi pataikyti į maždaug delno dydžio plotą, kuris nėra skausmingas, o už netaiklų dūrį sulaukia žiūrovų pasmerkimo. Ir banderilę galima smeigti tik tada, kai bulius bėga tiesiai į žirgą. Jei bulius nenusiteikęs kovai, ramiai sau stovi arenoje ir nesiruošia niekur lakstyti, raitelio užduotis jį išprovokuoti kokiu nors būdu, pavyzdžiui, sukant piruetus buliui panosėje.
Po pasirodymo, pademonstravę neįtikėtinus manevrus, aliūrus ir elementus, raitelis ir žirgas palieka areną. Tada įžengia aštuoni tradiciniais drabužiais apsivilkę vyrai ir sugauna bulių plikomis rankomis – ką piemenys ir darydavo laukuose. Spektaklis baigtas. Uždanga.
Toliau: Jojimo pamokos