Pradžia

Žirgo poreikiai

Bendravimas su žirgu

Žirgo lavinimas, jojimas

Amunicija

Apie mus

Parduotuvėlė

Forumas

Jojimo pamokos

Luzitanų balnai – tradicinio portugališko
ir angliško išjodinėjimo balno derinys

Kaip jojimo pamokų formą pasirinkau „kliniką“. Tai reiškė kasdienines treniruotes su trim-keturiais skirtingo amžiaus žirgais, Cesario ir kitų raitelių darbo stebėjimą bei nuolatinį trainiojimąsi arklidėje – tai, ko ir norėjau.

Pirmoji diena buvo skirta susivokimui ant naujo tipo žirgų ir naujo tipo balne. Na, pats sėdėjimo pojūtis beveik nesiskyrė nuo sėdėjimo išjodinėjimo balne, tik balnas buvo puošnesnis ir patogesnis. Bet va, sėdėseną teko šiek tiek pertvarkyti. Reikalavimai tarsi ir tokie patys – sėdėti tiesiai, atlošti pečius ir iškelti galvą. Posūkiuose išlaikyti pečius tiesioje linijoje, „nesugriūti“. Perkėlinėti svorį. Bet čia tik išorinė forma. Be jos dar teko mokytis sėdėti išdidžiai, jaučiant savo vertę ir į jojimą įdėti, Cesario žodžiais, „daugiau aistros“ bei temperamento. Žodžiu, joti portugališkai.

Sėdėk tiesiau, tiesiau, dar tiesiau...

Nelengva buvo įprasti visą laiką žiūrėti ten, kur joji. Tai yra, nors ir jotum nedidelėje aikštelėje ar manieže, nuolat akimis ieškoti tikslo – konkretaus taško, įsisiurbti į jį akimis, o prijojus ieškoti kito ir joti į jį. Esą, raitelis pirmas privalo pamatyti ir pasirinkti jojimo tikslą ir tada nukreipti į jį žirgą. Sakė, tai padeda jojant laukuose, nes žmogus pirmiau pastebi žirgui pavojingus ar grėsmingus daiktus ir gali atitinkamai sureaguoti. Matyt, žirgas įpranta jausti ir sekti žmogaus žvilgsnį. Gal tuo paaiškinamas jų susikaupimas jojimo aikštelėje, kurio neblaškydavo nė nuo stipraus vėjo trinksinčios arklidės langinės, nė šalimais esantys kiti žirgai.

Šoniniuose aliūruose žirgo judėjimo
tempas reguliuojamas svorio perkėlimu

Tokios pastabos ir lydėjo visą jojimo laiką – sėdėk tiesiau, daugiau naudok savo kūną, ieškok kito taško, pridėk daugiau aistros, daugiau aistros, daugiau aistros...

Antroji diena buvo skirta artimesniam susipažinimui su žirgais ir jų galimybėmis – greičiu, manevringumu, jautrumu pavaldams ir aliūrų įvairove. Skersavimai, kojų keitimas, pasažas, piaffe, ispaniškas žingsnis, šoniniai judesiai visais aliūrais... Nors elementai ir gana sudėtingi, panašu, kad jie įeina į žirgų „bazinio“ paruošimo programą. Kitaip tariant, jie skirti ne dailiojo jojimo varžybų aikštelei, o tam, kad būtų praktiškai panaudoti kitur - bulių kovoms, WE (working equitation) ar „garrocha“ (tradiciniam „šokiui su ietimi“).

Iš pradžių paguldai, po to pasodini. Paprasta! Jei moki…

Nustebino begalinis žirgų jautrumas. „Susimakaluoji“ balne – žirgas ima vaikščioti vingiais, zovaduojant netyčia palieti vidiniu pentinu – op, ir pakeičia koją. Šoniniuose judesiuose perkeli svorį judėjimo kryptimi - spartina žingsnį, perkeli į kitą pusę - lėtina... Jei reikia išmanevruoti ankštoje vietoje – žirgas be vargo padaro pilną sukinį ir, nepraradęs ritmo bei impulso, bėga reikiama kryptimi.


 

Vanduo ne vanduo – žirgui jokio skirtumo,
galima ir piaffe suminti vidury balos

Pirmomis dienomis lijo, tad jojimo aikštelėje telkšojo balos. Pirma mintis – oi, kaip blogai, bus slidu, nuplaukė mano mokslai... O pasirodo, luzitanams nė motais - bala ne bala, slidu neslidu. Visi „plaukė“ stabiliai lyg laivai nesutrikdami ir neslysčiodami, darė sukinius ir piruetus lygiai taip pat užtikrintai, kaip tai darytų sausoje lygioje vietoje. Tiesą sakant, kadangi arkliui į ausis ar po kojomis žiūrėti nebuvo leidžiama, tai tik pagal vandens tekšėjimą suprasdavau, kada gruntas pasikeitė. Beje, kai tiesiog pabandymui ir palyginimui gavau pajoti jauną šiltakrauję kumelaitę, fobija paslysti šlapioje aikštelėje vėl grįžo...

Laikant pavadžius vienoje rankoje, žirgas daugiau valdomas kūnu

Atradus save balne ir atskleidus žirgų sugebėjimus, prasidėjo tikrasis mokymasis. Kaip taisyklingai prabėgti įstrižainę, kaip išmokti mintyse skaidyti aikštelės erdvę į reikiamas dalis, kad galėtum susukti joje tiek voltų, spiralių ar zigzagų (o ne kiaušinių ar debesėlių), kiek reikės. Kaip laiku numatyti kitą veiksmą, kad žirgui liktų pakankamai laiko ir vietos pasiruošti naujam manevrui. Kaip joti ir valdyti žirgą, laikant pavadžius vienoje rankoje. Pavadys (arba pavadžiai) suimami į kairę ranką, o dešinė lieka laisva. Kadangi žirgas jautriai reaguoja į bet kokį kūno judesį ir svorio perkėlimą, joti labai paprasta, bet užtat visos sėdėsenos ydos pasimato kaip ant delno.

Vartų atidarymas ir uždarymas – ir varžybų elementas, ir parankus įgūdis

Kadangi mano mokytojo gyvenimo filosofija grindžiama principu, kad viskas, ką darai, turi būti smagu, tai labai greitai nuo įprastų „dresažinių“ voltų ir kitų figūrų buvo pereita prie praktinio jojimo (Working Equitation) pradmenų. Ši sporto disciplina – beje, sparčiai populiarėjanti - išaugo iš piemenims laukuose reikalingų jojimo įgūdžių – atsidaryti vartelius, joti per tiltelį, manevruoti tarp medžių, peršokti kliūtį, atskirti bulių nuo bandos. Susiejus praktines užduotis su dailiojo jojimo elementais, buvo gauta įdomi sintezė, suteikianti sportui žaismingumo ir azarto.

Teko stebėti praeito Europos čempionato, kuriame, beje, triumfavo portugalai, vaizdo įrašą. Ten krito į akį viena detalė: visos „piemenų“ tautos – portugalai, ispanai, italai, prancūzai – jojo išsipuošę savo nacionaliniais drabužiais: liemenės ir marškiniai, plačios kelnės, skrybėlės, besiplaikstantys apsiaustai. Ir tik „nepiemenys“ britai – baltomis kelnėmis ir šalmais. Kadangi WE vis populiarėja, apimdama net Skandinaviją, šalmuotų „baltakelnių“ ateityje turėtų vis daugėti.

Kuriama nauja jojimo šarada, duodama užduotis. Atrodo, pavyko įtaikyti
Kartis turėtų atsidurti tarp priekinių ir galinių kojų... Pirmas blynas...

Tad likusias dienas daugiausia draugavau su kartimis ir kliūčių stovais. Ypač su kliūčių stovais. Iš jų buvo dėliojamos įvairiausios figūros - prajoti tarp dviejų stovų, apsukti trečią ratuku ir vėl įtaikyti pro tuos pačius stovus. Zovada vingiuoti tarp stovų lyg slalomo trasoje, tarpuose keičiant koją. Čia būčiau beviltiškai susimovus, nes mano baltiškai lėta reakcija spėjo tik fiksuoti prieš akis mirgantį vaizdą - oi, stulpas, aikštelės tvora, vėl stulpas, oi, vėl tvora... Laimei, tokiais atvejais padėtį stilingai ir grakščiai išgelbėdavo pats Juodis.

Pratimų buvo prigalvota jojimui visomis kryptimis - pirmyn, atgal, šonu. Pavyzdžiui, atbulomis praeiti L formos figūrą, išvingiuoti slalomu tarp stovų, jų neužkliudant. Šonu praeiti ar prabėgti risčia per paguldytą kartį, kad ji liktų žirgui tarp priekinių ir galinių kojų. Beje, jei būčiau likus dar savaitei, šoniniais aliūrais būtų tekę vaikščioti ne tik tiesiomis linijomis, bet ir kampais bei vingiais.

Greičiau, greičiau, dar greičiau!

Išbandžiau ir vartelių atidarymą, tiesa, vietoj vartelių buvo tik nutiesta virvė, bet vis tiek pirmą kartą stovai išsivartė į visas puses. Mat vartelių atidarymas ir uždarymas irgi turi savo techniką – pora žingsnių pirmyn, pora atgal, pora pirmyn, pora atgal – lyg šokant. Sumaišai žingsnelį ir šokis suyra.

Išbandžius įvairius pratimus, prasidėjo paskutinė – linksmoji dalis. Tai yra – daryti tą patį, tik dideliu greičiu. „Portugalų raiteliai – visiški bepročiai“, - juokėsi Cesaris. O kadangi, jo nuomone, mokiniams retkarčiais sveika patirti tikrą stresą, paskutinė diena ir buvo skirta portugališkai „beprotybei“ bei adrenalino pliūpsniams. Jojimas tarp stovų, kliūties apsukimas, vėl atgal tarp stovų, staigus posūkis, kad neatsitrenktum į sienelę – kiek įmanoma didesniu greičiu. Ausyse tik skambėjo: greičiau, greičiau, ieškok kito taško, greičiau, ieškok kito taško, greičiau, dar greičiau... Beje, žirgai irgi plykstelėjo tokiu azartu, kad, atrodė, tuoj tuoj – ir atsiplėš nuo žemės... Šis greičio, azarto ir bendrumo su žirgu įspūdis iki šiol užima kvapą.

Gracos ir Cesario namuose susipažinau su Hokanu iš Švedijos. Prieš metus iš jų nusipirkęs įspūdingą luzitaną jis ne vieną mėnesį Švedijoje ieškojo vietos laikymui. Tačiau prabėgo jau daugiau nei metai, bet gražuolis širmis tebestovi „Quinta da Marchantoje“, o Hokanas kas mėnesį atskrenda savaitei jį aplankyti ir pajoti. Iš pradžių keistai atrodė toks apsisprendimas – įsigyti žirgą ir laikyti jį už 3000 kilometrų nuo namų? Tačiau pamažu pradėjau jį suprasti. Neužtenka vien nusipirkti luzitaną ir tikėtis to paties stipraus, gilaus ir pribloškiančio jojimo įspūdžio. Kaip ir žmogui, taip ir žirgui atsiskleisti reikalinga sava kultūrinė aplinka, ilgametės tradicijos, kurios, rodos, persmelkia kiekvieną momentą - nuo šukavimo ir karčių pynimo iki elegantiškų sukinių tradiciniame „šokyje“ su žirgu „garrocha“ ar azartiško lėkimo paskui bulių. Perkelk tokį žirgą į kitą aplinką, „pertvarkyk“ jį pagal švediškus, vokiškus ar lietuviškus jojimo kriterijus - ir jis nublanks, praradęs išskirtinumą bei galimybę realizuoti savo paskirtį.

Viskas. Į pradžią
 


_