Pradžia

Žirgo poreikiai

Bendravimas su žirgu

Žirgo lavinimas, jojimas

Amunicija

Apie mus

Kas mes esame?

Parduotuvėlė

Forumas

Taigi, apibendrinkime

reitkunst13_300

Nuotrauka iš www.ioba.com

Klasikinio jojimo principus reguliuoja pripažintų senųjų meistrų mokymai ir itin didelis dėmesys žirgo prigimčiai. Čia verta paminėti vieną jojimo meistrų, kurį nepaprastai gerbė oficialios jojimo institucijos – La Gueriniere.

Jo indėlis į klasikinio jojimo kultūrą yra begalinis, o pagrindinį nuopelną sudaro aiškūs ir suprantami tekstai, kuriais jis apibendrino teigiamą praeities patirtį savo knygoje „Ecole de Cavalerie“, išleistoje Paryžiuje 1729 metais. Knygos „Ecole de Cavalerie“ pagrindą sudarė de la Broue (1530-1610) ir Newcastle (1592-1676) patirtis bei pasiekti rezultatai. Petys vidun tiesia linija, pesade, piaffe ir pasažo apibrėžimai, klasikinės sėdėsenos ištobulinimas bei „descente de main et des jambes“ principas neatsiejami nuo La Gueriniere.

reitkunst14_706

Nuotrauka iš www.enlightenedequitation.com

Ar „descente de main et des jambes“ nebuvimas ir paaiškina apgailėtiną išjodinėjimo sporto padėtį šiandien? Be abejo, tai viena iš esminių priežasčių, nes „descente de main et des jambes“ sąlyga – sutelktas, tiesus, pusiausvyroje judantis žirgas. Norint to pasiekti, žirgą reikia jautriai tobulinti ir mankštinti ne vienerius metus. Tokiu būdu žirgus lavinantis treneris turi visiškai atsisakyti primityvios prievartos idėjos. Šioje filosofijoje reikalingas širdies ir proto kilnumas bei didžiulė pagarba gyvūnui. Raitelis sumažina savo pavaldus iš karto, kai tik sulaukia žirgo atsako, todėl žirgas tampa dėmesingas, įgyja impulsą ir sugeba judėti pats save „nešdamas“. Moderniame išjodinėjime propaguojamo „stabilaus“ kontakto pasekmė – įtampa – gali likti užmaskuota, o žirgai dažnai atrodo vangūs, be impulso ir lengvumo, kitaip tariant, jie dažnai savęs „neneša“. Raitelio ranka tampa atrama, „penktąja koja“, tikrojo sutelktumo nebelieka, greičiau tik suspaudimas tarp raitelio rankos ir kojos, o tai situacija, labai nutolusi nuo tikrosios tiesos. Todėl belieka tikėtis, kad teisėjai, treneriai ir raiteliai turės ryžto imtis šios problemos ir panaudoti savo įtaką bei gebėjimus dėl žirgo gerovės.

Nes atrodo, pribrendo laikas grįžti prie jojimo kultūros. Nors sporte vokiečiai ir pasiekę daug laimėjimų, vis daugėja balsų, kritikuojančių treniravimo metodus ir rezultatus. Daug sėkmingai startuojančių raitelių yra puikūs atletai, techniškai kompetentingi ir su puikais įgūdžiais balne, bet jų žinios apie žirgininkystės kultūrą toli gražu neprilygsta jų sportiniam lygiui ir veda prie to, kad senosios doktrinos vis labiau grimzta užmarštin.

Klasikinio jojimo kelias toli gražu nėra tiesus ir lengvas, nepaisant to, kad suteikia daugybę akivaizdžių privalumų. Ne, priešingai – jis yra kietas ir akmenuotas, nes nukreiptas prieš pinigų valdomą pasaulį, kuriame iškeliamos tokios žmogiškos silpnybės kaip dėmesio ir viešumo poreikis bei perdėtos ambicijos, o pagarba gyvam sutvėrimui tampa retenybe.

Tačiau kiekvienas iš mūsų yra laisvas mąstyti ir spręsti, kuriuo keliu pakryps jo gyvenimas su žirgais - link nugalėtojų pakylos, ar link pagarbos žirgui bei senosioms tiesoms. Klasikinė mokykla irgi gali turėti varžybas, nes pirminis jų tikslas buvo įvertinti žirgo ruošimo kokybę ir – kaip visko apvainikavimas - parodyti, kad žirgas paruoštas teisingai. Bet čia reikalingas pirmas žingsnis – naujas raitelių ir teisėjų požiūris.



Anja Berans su jaunu trakėnų eržilu Innocco	Anja Beran su luzitanų eržilu. Piaffe

Viskas: Į pradžią