Pradžia

Žirgo poreikiai

Bendravimas su žirgu

Žirgo lavinimas, jojimas

Amunicija

Apie mus

Kas mes esame?

Parduotuvėlė

Forumas

Šiuolaikinis sportas ir klasikinis jojimas

Visų pirma užduokime sau klausimą, ar egzistuoja kokių nors skirtumų tarp šiuolaikinio sporto ir klasikinio jojimo...

reitkusnt12_300 Šioje vietoje norėčiau pacituoti Brigadier Kurt Albrecht (1920-2005): „Išjodinėtojų bendruomenė turėtų suvokti, kad tai, kas vyksta varžybų arenose, iš esmės nukrypsta nuo klasikinio jojimo idealų. Teisėjai ir raiteliai turėtų įsisąmoninti, kad išjodinėjimas reiškia gražų ir laimingą žirgą, o vienintelis būdas to pasiekti – taisyklingas ir neskubus treniravimo procesas pagal didžiųjų klasikos meistrų metodus“ (iš Sylvia Loch „Reitkunst im Wandel“, 1995 m., Štutgartas).

Dėl ambicijų, dėl spaudimo parodyti rezultatą sportinis jojimas vis labiau ir labiau tolsta nuo klasikinių principų. Išmanantis stebėtojas gali atpažinti tai iš fakto, kad beveik visi žirgai turi problemų su žingsniu. Risčioje priekinių ir galinių kojų sąveika neharmoninga, įstrižų kanopų statymo tvarka sutrikdyta. Dažnai galima pamatyti ir keturtaktę zovadą. Sportinis jojimas degeneravo į varžytines, kieno žirgas juda efektingiausiai.
Dėl šios priežasties daugumos raitelių-sportininkų negalima vadinti raiteliais klasikine dvasia, nors – laimei! – yra šią taisyklę patvirtinančių išimčių.

Kaip tai atsitiko? Ar yra kokių nors istorinių priežasčių, paskatinusių tokį procesą?

Anksčiau fundamentalusis jojimo stilius buvo labai panašus visoje Europoje – išskyrus nežymias variacijas dėl skirtingo tautų mentaliteto. Pavyzdžiui, vokiečiai jojo šiek tiek preciziškiau, prancūzai su didesniu „lengvumu“ ir panašiai. Daugelis dalykų, kurie šiandien mums atrodo svetimi ir senamadiški, buvo įprasti Hanoverio kavalerijos mokykloje, pavyzdžiui, darbas tarp stulpų. Ką ir dabar kartais matome Prancūzijoje bei Portugalijoje, piaffe buvo naudojama žirgo mankštinimui, dažnai prašant 50 ir daugiau žingsnių. P. Stensbecką yra matę su jaunu žirgu atliekantį piaffe vos ne pusę valandos. Jis kartais prašydavo 154 žingsnių be pertraukos.

Kapitonas Kitt 1936 metais rašė: „Pulkininkas leitenantas pademonstravo man darbą tarp stulpų. Lengvu steko prilietimu jis paprašė Felsą pradėti piaffe, tada paėmė mane už parankės ir su šypsena tarė:
- Taigi, kapitone, eikime papusryčiauti, o kai grįšime, Felsas vis dar darys piaffe.
Tada nusivedė mane ratu aplink maniežą, maždaug penkioms minutėms, o visą tą laiką Felsas pakiliai ir aktyviai demonstravo įspūdingą piaffe. Išgirdęs komandą „Stop“, žirgas sustojo, o pulkininkas leitenantas Gerhardas man tarė:
- Tai nuostabus gimnastikos pratimas!“
(ištrauka iš Karl Friedrich Mossdorf knygos „Kavallerieschule Hannover“, 1989 m. 3-as leidinys, 64 psl.).

Be to, įprasta kasdieninio darbo dalis buvo nuoseklus šoninių elementų naudojimas, kaip rašė Felix Burkner, „... o dažni perėjimai nuo vieno linkimo prie kito, nuo vieno šoninio elemento prie kito labai padėdavo šalinti bet kokį likusį nugaros raumenų stingulį, žirgui vis perimant svorį galine vidine koja...“ (iš „Kavallerieschule Hannover“). Visuose šiuose teiginiuose lengva atpažinti gryną tikrosios klasikinės tradicijos dvasią!


Piaffe su minimaliu judesiu pirmyn. P. Lorke, Vokietija, 1948	Nuno Oliveira su Alter Real eržilu Soante. Piaffe	Anja Beran su luzitanu Ole. Piaffe
Ne tik iberiškų veislių žirgai palieka įspūdį savo lengvumu ir tobulumu, jei ruošiami pagal klasikinio jojimo principus

Kodėl ši dvasia buvo prarasta?

Modernusis išjodinėjimas kilo iš karinio jojimo. Ši žirgininkystės forma nepaliko daug erdvės menui, bet labiau akcentavo tikslumą ir klusnumą. Iki I pasaulinio karo Didįjį Prizą sudarė sutelkti ir platūs aliūrai, atsitraukimas atgal, sukinys ant galinių kojų ir keturi kojos keitimai zovadoje tiesia linija, kurios pabaigoje kiekvienas raitelis turėjo peršokti penkias kliūtis, iš kurių viena buvo į žirgą atriedanti statinė. Taip buvo tikrinama kavalerijos žirgo drąsa, psichikos stabilumas ir paklusnumas. Žmonių suvokimas apie išjodinėjimą pasikeitė, tad buvo pamiršta idėja, kad aukščiausio lygio pasirodymuose žirgas turėtų gracingai judėti laisvu pavadžiu, reaguodamas į pačius subtiliausius pavaldus. Vietoj to atsirado siekis, kad žirgas stabiliai remtųsi į pavadį ir atliktų aiškiai apibrėžtus uždavinius su mechaniniu tikslumu.

Vėliau išjodinėjimo turnyrai tapo varžybomis dėl varžybų, žmonės jojo ir treniravo žirgus su vienu vieninteliu tikslu – nugalėti. 1932 metais į Didįjį Prizą įtraukta piaffe ir pasažas, 1936 metais buvo patvirtintas iki šiol ta pačia forma išlikęs varžybų turinys.

Klausimai, kuriuos turime teisę užduoti, skambėtų taip: Ar reikalavimų padidinimas reiškė ir dalyvių bei teisėjų nuostatų pokytį, ar atsirado stipresnė orientacija į meną, ar vis tik išliko toks pat nelankstus kariškas požiūris – tik su didesniais reikalavimais? Ar kas nors ryžosi nustatyti pusiausvyrą tarp sporto ir meno?
Kad galėtume atsakyti į šiuos klausimus, turime grįžti į Baroko erą.

Išsamūs tyrimai atskleidžia, kad žymiausio istorijoje jojimo meistro, tai yra, Francois Robichon de la Gueriniere (1688-1751), į kurį šimtmečius su didele pagarba žvelgė garsiosios jojimo mokyklos Vienoje, Saumure ir Hanoveryje, esminis reikalavimas nerado vietos tarp modernaus jojimo principų.
Čia kalbama apie vadinamąjį „descente de main et de jambes“.

Toliau: Descente de main et de jambes