
Pirmiausia mums reikalingas tradicinio klasikinio jojimo apibrėžimas.
„Klasikinis jojimas – gebėjimas kokybiškais, logiškos struktūros pratimais, grindžiant juos žirgo natūralaus balanso ir harmonijos principais, taip paruošti žirgą, kad jis noriai ir pasitikėdamas savimi paklustų raitelio valiai, o jo natūrali judesių seka išliktų nesutrikdyta“ (citata iš „Indeference“, 11 psl.).
Taigi, išjodinėjimas yra skirtas žirgui, o ne žirgas išjodinėjimui. Išjodinėjimas padeda žirgui ilgus metus išlikti sveikam ir nešioti raitelį be jokių neigiamų pasekmių savo sveikatai. Klasikinis jojimas – tai bet kokios veislės jojamųjų žirgų kūno ir psichikos apsaugos būdas. Juk pagrindinis klasikinio jojimo siekis – nuosekliai mažinti raitelio pavaldų naudojimą!
Nuotrauka iš http://phenomenonsofhistory.com
Mums pasisekė, kad turime visą senųjų meistrų patirčių įvairovę, o tai reiškia, kad neprivalu lygiuotis į vieną jojimo meistrą, bet galime naudotis visų senųjų meistrų žiniomis!
Iš apibrėžimo visiškai aišku, kad klasikinis jojimas nesiejamas su jokia specifine žirgų veisle ar konkrečia epocha. Pirmąjį mokomąjį veikalą apie jojimą parašė Ksenofonas (430-354 PK). Yra išlikę raštų iš Renesanso epochos, pavyzdžiui, Pliuvinelio (1555-1620), Baroko - pavyzdžiui, Gueriniere (1687-1751), Rokoko - pavyzdžiui, Marialva (1713-1789), iš „moderniųjų laikų“ - nuo Seeger (1794-1865), Steinbrechto (1808-1885) iki Oliveiros (1924-1987).
Klasikinis jojimas taip pat nėra tiesiogiai siejamas su jokiu specifiniu aprangos „kodu“.
Tad kas iš tiesų joja klasikiniu stiliumi? Ar tai, ką matome varžybų aikštėse, yra klasikinis išjodinėjimas? Ar klasikais galima vadinti raitelius mėgėjus, ar tik oficialias institucijas, tokias kaip Vienos, Saumuro arba Egon von Neindorffo mokykla?