Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
- Jojimo teorija
- Jojimo stiliai ir mokyklos
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Descente de main et de jambes
Kas tai yra?
 |
|
| Anja Beran su luzitanų eržilu Ole, kuris pats tęsia piaffe, nors jo raitelė nedaro jokio poveikio ranka, o žirgo judesį palaiko tik savo sėdėsena. |
La Gueriniere pateikia tokį apibrėžimą:
„Kai tik žirgas pasiekė tokį paruošimo lygį, kuriame lengvai susitelkia, turi minkštą burną ir atpalaiduotą nugarą, lenkia galines kojas, raitelis tiesiog leidžia jam tęsti darbą pačiam, kitaip tariant, nebenaudoja jokių pavaldų ranka ar koja, kol žirgas tęsia savo judėjimą tuo pačiu linkimu ir sutelktumu, neprarasdamas impulso ir ritmo. „Atitraukdamas“ rankas ir kojas tam tikram momentu, arba, jei kalba eina apie išskirtinį meistrą – ilgesniam laiko periodui, raitelis parodo žirgui savo dėkingumą ir skatina jį siekti dar didesnių aukštumų“.
Tai galima daryti tik su itin gerai paruoštu žirgu, visuose aliūruose išlaikančiu tokią užtikrintą pusiausvyrą, kad galėtų pats judėti su pačia geriausia įmanoma laikysena, kartais be jokios akivaizdžios kontrolės... toks pavaldas yra pats subtiliausias ir pats naudingiausias jojime.
Tai iliustruoja skirtumą tarp įprastai ir klasikiniu būdu paruošto žirgo ir būtent pastarasis nuskina visus laurus pabaigoje! (tekstas iš Sylvia Loch knygos „Reitkunst im Wandel“).
Netiesa, kad šis svarbus principas niekada nebuvo taikomas Vokietijoje, nes užtenka pažvelgti į garsiųjų meistrų, tokių kaip Otto Lorke, jojimo nuotraukas ir jose
 |
|
| Klasikos meistras Otto Lorke ir „descente de la main“ – esminis klasikinio jojimo principas. |
Šiandien kartais matome pavienius raitelius, kurių žirgai laisvu pavadžiu atlieka piaffe, ir tokie raiteliai sportininkų sparčiai nužeminami į „cirkininkų“ klasę. Bet čia reikėtų dėmesį atkreipti į kelis dalykus. Pirma, Steinbrechtas, kaip ir Baucher ar Fillis, ruošė žirgus cirkui, nes cirkas tais laikais turėjo itin aukštą reputaciją ir reikalavo taisyklingai jojamų žirgų. Taigi, ar galime įsivaizduoti Steinbrechtą kaip kažkokį cirkininką?
Antra, nereikia pamiršti, kad kojų keitimas kas tempą, šiandien įtrauktas į sudėtingiausius dailiojo jojimo testus, buvo „cirkininko“ Baucher išradimas. Jo ilgą laiką nepripažino kaip klasikinio elemento, nes visi laikėsi nuomonės, kad žirgai gamtoje kojos kas tempą nekaitalioja. Taigi, šis elementas laikytas nenatūraliu ir todėl neklasikiniu. Taigi, ar tai reiškia, kad kiekvienas šiuolaikinis, varžybose startuojantis dailiojo jojimo raitelis atlieka cirko triukus?
Dar reikėtų paminėti, kad ispaniškas žingsnis, nors ir praktikuotas Vokietijoje, nebuvo įtrauktas į moderniojo sporto programą. Jis priskiriamas prie „neklasikinių“ elementų, nors, mano subjektyvia nuomone, ispaniškas žingsnis tarp klasiškumo ir neklasiškumo užima tą pačią vietą kaip ir kojos keitimas kas tempą!
 |
|
| Nuotrauka iš www.le-site-cheval.com |
O dabar grįžkime nuo cirko prie dabartinio sportinio jojimo
Kaip jau buvo minėta, modernusis išjodinėjimas, deja, ignoravo esminį jojimo meno aspektą, tai yra, „descente de la main“ ir dėl šios priežasties, kaip ir dėl išskirtinės orientacijos į varžybinius laimėjimus, nukrypo nuo klasikinės tradicijos. Nors ir teorijoje, ir idealuose tarsi ir neturėtų būti skirtumų, bet praktikoje egzistuoja realus „nesuderinamumas“.
Kada jojimo sportas nukrypo nuo klasikinės tradicijos?
Pokytis prasidėjo 1936 metais, o tolesnį postūmį davė kavalerijos mokyklos Hanoveryje – paskutinės valstybinės institucijos, skirtos klasikinei tradicijai saugoti, uždarymas II pasaulinio karo metais. Nebeliko siekio kantriai mankštinti žirgą daugelį metų ir siekti jo natūralių gebėjimų ištobulinimo, bet viskas nukrypo į tam tikrų specialių elementų atidirbinėjimą su tikslu nugalėti. Sportas vystėsi pagal savo logiką. Dėl to Vokietijoje tokie raiteliai kaip Egon von Neindorff ankstyvoje fazėje atpažino nukrypimą nuo teisingo kurso ir, kaip klasikinės mokyklos sekėjai, atsiribojo nuo varžybinės srities.