Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Raitelis ir mokytojas
Kodėl vis dėlto egzistuoja nenutrūkstama mokytojų – mokinių grandinė, kodėl taip susidaro mokyklos, mokymai ir pan.? Esminė, „teisinga“ priežastis turėti mokinius yra ta, kad pats beeidamas keliu, įgydamas patirties, žinių, žmogus tarsi prisipildo, tad turi visa tai kažkam perduoti, padėti norintiems eiti tuo pačiu keliu ir ... toliau mokytis iš savo mokinių. Tai ne tušti žodžiai. Joju jau 12 metų (neskaičiuojant poros metų vaikystėje), o ryžausi imtis padėti raiteliams tik prieš dvejus. Atsivėrė nauji horizontai. Duodi patarimą, matai kaip jis veikia, jei neveikia – ieškai kito, gali matyti raitelio veiksmą ir žirgo reakciją. Gali stebėti vieno ar kito pratimo rezultatą, o kartais tenka ieškoti atsakymo į raitelio klausimą pačiam užsėdus ant žirgo... Kartą vienai raitelei niekaip neišėjo padaryti pratimo „face outside“. Na niekas nepadėjo, visos tiek mano, tiek jos pastangos veltui. Kitą dieną sėdau ant žirgo ir valandą, o gal daugiau dariau vien lankstymo pratimus žingsniu, visą laiką bandydama sąmoningai suvokti, ką darau, kokia kūno dalimi, kokiu raumenėliu, kokiu momentu tas, o kokiu momentu šitas veiksmas, kokiu stiprumu ir t.t. Reikėjo „išpreparuoti“ pratimą. Kitos treniruotės metu daviau raitelei jau daug konkretesnius patarimus ir jie veikė! Tai su niekuo nesulyginamas jausmas. Fantastiškas jausmas. Kas šiuo atveju daugiau išmoko?
„Jojimas man ne hobis, ne profesija ir ne būdas užsidirbti pinigų. Jojimas – tai, ko man reikia, kad jausčiausi gyvas. Aš pavargstu, taip. Bet jei kelias dienas mano namuose nėra žmonių, mokinių, man jau ima kažko trūkti.“ – sako Cesar Lerias. Mokiniai – tai būtina equitation dalis tam tikrame raitelio kelio etape. Pasiryždamas duoti pamokas žmogus prisiima atsakomybę ir už mokinį, ir už patį mokymą. Tai reiškia, kad jis įžengia į labai įdomų, turiningą, bet tuo pačiu ir slidų kelio ruožą. Pamoka dažnai nesibaigia mokinio išvykimu. Jei kažkas nepavyko, ieškai priežasčių ir sprendimų, galvoji, ar teisingai vedi mokinį , ar tavo „kalbėjimas“ teisingai reprezentuoja patį mokymą? Kartais viena neilga pamoka mokytojui kainuoja ilgas valandas įtampos, nes negali nustoti spręsti problemos, bandyti pajusti, ką mokinys jaučia mintyse. Kartais tai kainuoja bemieges naktis. Su visu tuo turi gyventi ne tik mokytojas, bet ir jo šeima, artimieji.
Jei tau mokinys patikėjo auklėti savo žirgą – atsakomybę prisiimi ir už žirgą, ir už tai, kad savininkas būtų patenkintas savo „investicija“. Svetimus žirgus, kuriuos turėjau savo namuose ar jodavau kitose arklidėse, dažnai mintyse „dirbdavau“ ir per pietus, ir darbe, ir vidurnaktį. O jeigu žirgas susirgo, sušlubavo? Net jei tai ir ne tavo kaltė, nevilties ir savigraužos jausmas yra tai, ką „sugeria“ tavo artimieji, nes savininkui reikia tavo sprendimų, o ne emocijų. Pagaliau žirgas yra ne tavo ir vieną dieną jis iškeliaus. Kaip ir kur? Kaip bus su juo elgiamasi kitur? Kaip taisyklė, žirgas iškeliauja tada, kai su juo jau „susijojai“, kai darbas perėjo į kitą lygmenį, kai pradėjai jausti, kad ir tu žirgui, ir žirgas tau galite duoti dar daugiau. Mažiausiai skausmingas būdas su šiais klausimais „susidoroti“ - galvoti taip: darau viską, kas mano manymu yra geriausia žirgui ŠIANDIEN. Ir taip kiekvieną dieną tol, kol jis mano namuose, kol esu už jį atsakinga.
Pamokos ar žirgo auklėjimas kainuoja. Ir turi kainuoti, dabar suprantu kodėl. Pinigai – tai savotiška energija. Juos sukaupiame kažką darydami, dirbdami. Patikėkite, sprendimas įvertinti savo darbą pinigais – labai svarbus ir atsakingas žingsnis. Tai visų pirma pasitikėjimo savimi ir atsakomybės prisiėmimo ženklas. Pasiryžimas sumokėti – tai ženklas, kad žmogus padarė pirmą žingsnį – patikėjo ir ryžosi būti atidus, ryžosi atiduoti savo laiką balne, savo pastangas mokytojo atsakomybėn. Labiau nei patys pinigai svarbu tai, kokią žinią žmogus siunčia juos mokėdamas arba nemokėdamas. Kai manęs prašo padėti, bet sako, kad neturi pinigų, dažnai paaiškėja, kad tų pinigų pakanka „Cavallo“ batams arba naujai gūniai „paauksuotomis“ sagtimis. Vadinasi, arba manimi nori pasinaudoti, arba mano pastangas ir žinias vertina menkiau nei prabangius daikčiukus. Tokiu atveju mokinys greičiausiai dar nesubrendęs tam, kad atsirastų mokytojas, tad pamoka net ir „už dyką“ tebus abipusis laiko švaistymas. Kartais žmogus iš tiesų neturi pinigų, bet tada savo tikėjimą ir pasiryžimą, savo „pirmąjį žingsnį“ jis išreiškia kitaip ir tai būtinai pajunti. Svarbiausia - žmogaus nepalenkiamas siekis, o tada visos gyvenimo aplinkybės tiesiogiai ar aplinkiniais keliais nuves tikslo link.
Pasak senos sufijų istorijos (Xl a.), kartą žmogus, ieškantis išminties, patraukė pas išminčių ir poetą Ansari. Ant jo namo durų jis pamatė užrašą „Čia parduodama išmintis“. Žmogelis gerokai nustebo, bet užėjo ir paklausė poeto: „Tu iš tiesų parduodi išmintį? Bet kam tau pinigai, jei esi nuolankus ir pasišventęs mokymui žmogus?“ Ir gavo atsakymą: „Mes gyvename šiame pasaulyje ir mums tenka taikstytis su jo materialumu. Mano žinojimas užkrauna man didžiulę atsakomybę ir naujas svarbias pareigas. Tai, kad esu įvaldęs ypatingas žinias, kurių kiti žmonės neturi, įpareigoja mane leisti pinigus, kad galėčiau būti naudingas.“
Toliau: Tai vis dėlto - joti ar nejoti? Mokytis ar treniruotis?