Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Jojimo abėcėlė
Norite joti dailųjį jojimą? Konkūrą? Manau, kad pirmiausia raitelis vis tik turėtų išmokti apskritai joti – sugroti teisingai gamą. O tada galėsite „šokti“, „bėgti schemas“... jeigu tebenorėsite. „Teisingai sugrota gama“ jojime yra sugebėjimas puikiai išlaikyti pusiausvyrą visuose trijuose pagrindiniuose aliūruose, nepadedant sau nei rankomis, nei kojomis – šios kūno dalys bus reikalingos žirgo valdymui ir funkcionuos tik tada, jei nesikabinsime. Nei rankomis, nei šlaunimis, nei kulnais, nei... taip, taip - nei keliais. Mokytis galima tik ant gerai subalansuoto, ramaus žirgo, kad mokiniui nereikėtų rūpintis valdymu ir kad nelaimingas atsitikimas ilgam neįtvirtintų įpročio įsikirsti į žirgo šonus. Iš esmės nėra konkūrinės ar išjodinėjimo sėdėsenos, yra tik sėdėsena, arba, „kabėjimas“ ant žirgo, kitaip tariant – sėdėsenos nebuvimas. Jei jūs pusiausvyroje, tai atėjus laikui galbūt pajusite, kad jums reikia trumpesnių kilpų vienam ar kitam šuoliui ar pratimui atlikti. Tai ir bus JŪSŲ konkūrinė sėdėsena.
Lygiagrečiai reikėtų daryti pusiausvyrą ir lankstumą lavinančius pratimus „ant žemės“. Jei norite kažkaip paveikti tokį atletišką, grakštų gyvūną kaip žirgas, ir patys turite stengtis būti ne mažiau atletiški ir grakštūs. Tikrai neturiu omeny, kad reikia būti lieknam kaip podiumo modelis, greitam kaip atletas ar lanksčiam kaip gimnastas. Kalbu apie kūno graciją, kurią gali išsiugdyti kiekvienas ir kuri priklauso tiek nuo išorinės, tiek, beje, ne ką mažiau ir nuo vidinės pusiausvyros. Judesių tikslumas, saikingumas ir gracija atsiranda ir įgijus daugiau teorinių žinių apie žirgininkystę, žirgo elgseną.
Plepėjimas sėdint ant žirgo, neįsisąmoninti judesiai esant šalia ar ant jo, kalbėjimas „arklidės žargonu“ – tai neraštingumas ir nepagarba žirgui. Beje, dažnai to pasekmė – nelaimingi atsitikimai. Yra du būdai išvengti sužalojimų manieže: vienas – tai įgyti elgesio su gyvūnais pagrindus ir pasikliauti atsakomybę prisiimančiu mokytoju, antrasis – naudoti priemones, sukuriančias saugumo iliuziją ir privalomas visose vakarietiškose sportinėse bei pasijodinėjimo arklidėse. Tai įvairios „saugios“, ekstra atveju atsisegančios kilpos, apsauginės liemenės, batai su geležimi priekyje, kad arklys, užmynęs ant kojos, jos nesutraiškytų (logika aiški – paprasčiau pėdą „apšarvuoti“, negu išmokyti žirgą nelipti tau ant kojos), ir šalmai, A. Nevzorovo taikliai pavadinti „daunkomis“. Šio „termino“ prasmė paprasta: jei galvoje nėra pakankamai žinių, kad nepakliūtum į pavojingą situaciją, būnant su žirgais reikia tą galvą nuolatos saugoti nuo suskaldymo.
Elgesio arklidėje, manieže, apskritai esant šalia žirgų etika – tai taip pat jojimo abėcėlė. Mažai apie tai kalbama literatūroje (rašantys meistrai, matyt, mano, kad šie dalykai savaime suprantami, nes jie mokėsi pas savo meistrus, dažnai dideliuose maniežuose, kur elgesio ir etikos dalykai buvo diegiami nuo pat pirmųjų pamokų). Maniežas - tai tarsi salė, kur vyksta koncertas. Kas būtų, jei klausytojai liptų į sceną, joje aiškintųsi santykius arba imtų blaškyti muzikanto dėmesį savo pastabomis. Na, o muzikantams beliktų stengtis vienam kitą perrėkti arba nustumti ir gautume pilną chaosą. Laimei, egzistuoja taisyklės ir visi filharmonijoje jų laikosi. Vienas iš etikos manieže principų – labiau patyręs raitelis praleidžia mažiau patyrusį, raitelis su vyresniu žirgu praleidžia raitelį, jojantį jaunesnį žirgą. Manau, kad ir mūsų maniežuose galėtų tilpti dvigubai daugiau raitelių vienu metu, jeigu būtų laikomasi elementarių elgesio taisyklių.
Mano supratimu, klasikinis jojimas – tai visų pirma „raštingas“, logiškas, nuoseklus, jautrus elgesys su žirgu. Šalia jo (ant žemės) ir ant jo (balne). Kiekviena treniruotė, kiekviena akimirka, praleista šalia žirgo - tai tarsi seansas, kurio metu sukaupiame visą dėmesį, visus jutimus, patiriame, anot mestre Nuno Oliveiros, „fizinį bei intelektualinį malonumą“ (tiek raitelis, tiek žirgas). Ir nesvarbu kokiame lygyje yra raitelis ir ar žirgas jaunas, ar daug ką mokantis – svarbus pats procesas. Patirti šį malonumą gali kiekvienas... pirmiausia atvėręs savo širdį ir protą žinioms, nustojęs fokusuoti dėmesį į tolimus konkrečius tikslus (pergales varžybose, pavyzdžiui), atsikratęs baimės. Kastracija, parišimų naudojimas, fizinis žirgo nuvarginimas vaikant ant kordo „prieš darbą“, kabinimasis kojomis į žirgo šonus, o rankomis į pavadžius – visa tai daroma iš didžiulės baimės prieš gyvūną, kurio nė trupučio nesupranti.
Žirgas jautrus, ir tai didžiulė atsakomybė. Negalima, kad žirgas pajustų jūsų bejėgiškumą, pyktį ar dar blogiau – norą užvaldyti, priversti. Beje, visos šios emocijos atsispindi raitelio veide. O juk klasikoje jojimas – tai „estetinis malonumas“ (Anja Beran). Kokia estetika su perkreiptu veidu? Sportiniame jojime pernelyg daug materialių konkrečių tikslų. Žmogaus tikslų. Tai pirmos vietos, rozetės, laurai, žirgo pardavimo kaina ir pan., bet juk beprasmiška pykti ant žirgo, kad jis neatliko pratimo – jam juk nereikia nei rozečių, nei pirmų vietų. Lygiai taip pat beprasmiška pykti ant pasijodinėjimo žirgo, jei jis nusprendė eiti, kur nori jis pats, o ne pasijodinėtojas. Sutinku su Nevzorovu: žirgas neprivalo manyti, kad yra transporto ar raitelio ambicijų tenkinimo priemonė.
Toliau: Mokinys