Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Jojimas – tai menas
Visada nejaukiai pasijaučiu, kai manęs paklausia, kokį turiu žirgą: darbinį ar sportinį? Ar darbinis - tai tas, kuris traukia plūgą? Ar tas, kuris yra nedidukas ir stambus? Ar „sportinis“ - tai tas, ant kurio užsėda žmogus? Ar tas, kuris „startuoja“? Ar nepriekaištingą piaffe atliekantis žemaitukas, haflingeris bus darbinis, ar sportinis? Negi žmonių mąstyme žirgas asocijuojasi tik su jo „panaudojimo“ galimybėmis? Turim ką turim, ir štai tokiame kultūriniame kontekste esame priversti mokytis, joti, tobulėti.
Lietuvoje jojimas dažniausiai suvokiamas kaip sportas. Darbinis jojimas, kaip piemenų tradicija, turbūt negrįžtamai pamirštas. Klasikinio gi jojimo, pripažinkime, neturime visiškai. Besidomintys, beieškantys raiteliai yra kažką kažkur matę ar girdėję, bet neturime paties svarbiausio klasikoje – tradicijos, žinių perdavimo iš mokytojo mokiniui ir taip per kartų kartas. Užpernai, DoDo dėka, Lietuvoje įvyko klinika su portugalų raiteliu Cesar Lerias. Žmonių reakcija buvo įvairi; vieniems padarė įspūdį žirgų jutimas, kiti įsidėmėjo vieną kitą metodą, treti (ir aš tarp jų) surado mokytoją. Tačiau buvo ir tokių, kurie sukosi ratais toje pačioje aikštėje, kur vyko pamokos, ir nepamatė nieko. Visiškai nieko, verto dėmesio, nieko „naudingo“. Na taip, jei ieškai kažko naudingo, tai menas tikrai nėra apčiuopiamai naudingas. Kita vertus, be minimalaus išsilavinimo ir vidinės predispozicijos, klasikinės muzikos skambesys nepasieks klausytojo sielos, tik ausis. Tuo pat metu galima visai nemėgti klasikinės muzikos, bet neblogai groti popsą ir tuo tenkintis.
Esu linkusi traktuoti jojimą arba bendrai žirgininkystę kaip meno šaką. „Žirgininkystė“ kažkaip nelemtai rimuojasi su „gyvulininkyste“, angliškas terminas „equitation art“ skamba geriau. Jojimas YRA menas. Tai atsispindi ir kai kurių didžiųjų mokyklų pavadinimuose: Portugalijos jojimo MENO mokykla (Escola Portuguesa de Arte Equestre) Lisabonoje, Jerz del la Frontera Ispanijoje veikianti Karališkoji Andalūzijos jojimo MENO mokykla (Real Escuela Andaluza del Arte Ecuestre), Vienoje - Ispaniškoji (dvaro) jojimo mokykla (Spanische Hofreitschule Wien).
Čia galima išvesti paraleles su muzika: jojimo sportas – pop muzika, darbinis jojimas (pvz., vesternas) – liaudies muzika, klasikinis jojimas – klasikinė muzika. Šis skirstymas, aišku, be galo sąlyginis. Portugalų tradicinis jojimas, kurį galima būtų pavadinti klasikiniu, turi tamprius ryšius su darbiniu – piemenų jojimu, portugališka korida. Jojimo sportas, ypatingai dailusis jojimas, kilęs iš militarizuoto klasikinio. „Raštingai“, gerai subėgta išjodinėjimo schema - taip pat meno kūrinys kaip ir gerai atlikta populiari melodija.
Jojimas yra ypatingas menas, instrumentas čia gyvas – tai žirgas, „grojate“ juo visu savo kūnu, visais jutimais. Jau ketindami paliesti žirgą, turite daug ką išmanyti apie jo fiziologiją, elgseną, galimas reakcijas. Tai bazinės žinios. Na, tarsi susipažinimas su smuiku: juk turite žinoti, kur, pavyzdžiui, stygos, kiek jų ir kokios jos. Įgijus daugiau praktikos, lavėja ne tik raitelio sugebėjimas justi „instrumentą“ – žirgą, bet ir atvirkščiai. Dirbamas žirgas išmoksta jausti subtiliausius raitelio kūno virpesius ir į juos reaguoti.
„Duok žirgui truputį laiko, leisk jam pajusti tavo vibraciją, ji kitokia negu mano. Žirgas, kurį turi savo namuose, kurį dirbi kasdien, ima suprasti tavo intencijas dar prieš jas išreiškiant veiksmu, jis gali teisingai atsakyti į net ir nelabai tikslų ar teisingą prašymą. Todėl nuolat reikia pasitikrinti savo jautrumą ir pavaldų tikslumą jojant svetimus žirgus“ – sako Cesar Lerias. Tai unikalu. Joks fortepijonas nelavins pianisto sugebėjimo geriau jausti pirštus ar kvėpavimo.
Dabar pagalvokime: jei ateinate mokytis groti ir jums duoda skardinį puodą – daužyk juo i stulpą – tai grojimas. Vienintelis patarimas: jei per mažai garso – daužyk smarkiau. Jūs trinktelite kartą, išgirstate garsą, trinktelite kitą – kitoks garsas. Jei turite fantazijos, jautrumo, po kažkiek laiko sugebėsite visai neblogai groti puodu į stulpą – tai irgi menas. Te niekas nesupyksta, bet absoliučiai visur, kur žirgai nuomojami pasijodinėjimui ir daugelyje sporto mokyklų yra būtent toks scenarijus. Mokiniui duodamas „mokomasis“ žirgas – tai yra, kuo nejautresnis, tuo geriau. Logiškai pagalvojus, tai tas pats, jei muzikos mokykloje gautumėte nesuderintą instrumentą, skirtą būtent „mokymuisi“. Ko išmoktumėte? Greičiausiai neteisingo supratimo, kaip skamba do ar re.
Toliau: Jojimo abėcėlė