Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Žaidybinė elgsena
Žaidybinė elgsena būdinga visoms gyvūnų rūšims. Tai svarbi socialinio bendravimo ir hierarchinių santykių nustatymo priemonė. Jei gyvūnas žaidžia, vadinasi, jis jaučiasi saugus ir laimingas. Žaidimų metu ugdomi ir fiziniai gyvūno sugebėjimai, ir intelektas. Dėl tos priežasties žaidimai ir tapo visų šiuolaikinių humaniškų dresavimo sistemų pagrindu. Šuns, delfino dresavimas – tai žaidimas. Rezultatas – visos užduotys atliekamos noriai, su džiaugsmu.
Gyvūnų elgsenos tyrėjai išskiria tris pagrindinius žaidimo tipus:
- Lokomotorinis žaidimas. Sveikas, sotus gyvūnas džiaugiasi, galėdamas išlieti energiją judėdamas – bėgiodamas, lakstydamas vienas ar grupėje. Kas nematė lakstančio ratais šuns, bėgiojančių kieme vaikų ar paleisto į aptvarą žirgo šėlsmo? Įvairūs „ožiukai", staigūs posūkiai lekiant, spyriai į orą, galvos purtymas, stojimas piestu – visa tai yra judėjimo laisve besidžiaugiančio žirgo žaidimas.
- Žaidimas su daiktu. Katė žaidžia su dirbtine „pele", šuo ridinėja kamuolį po kiemą, papūga įnirtingai ardo narvelyje esantį žaisliuką ar vartosi pakibusi ant jo. Visa tai – žaidimas su daiktu. Žirgai taip pat mėgsta šį žaidimą. Jie ima į nasrus pagaliukus, šakeles, žaidžia su garde pakabintais kamuoliais. Galima žaidimą su daiktu panaudoti komunikavimui, pavyzdžiui, mėtyti kamuolį, ir gyvūnas jį nešios – jūs bendrausite. Kai į žaidimą su daiktu įsijungia žmogus, tai jau tampa trečios rūšies – socialiniu žaidimu.
- Socialinis žaidimas. Tai žaidimas, kurį kartu žaidžia du ar daugiau gyvūnų. Tai labiausia žinoma žaidimo rūšis, be kurios neįsivaizduojamas nei žirgo, nei žmogaus ugdymas.
Žirgai – puikūs žaidimų meistrai, ir jie žaidžia su mumis, mums to net nesuvokiant. Tas, kuris žaidime pasirodo gudresnis, greitesnis, apsukresnis, tas ir tampa lyderiu, sako P.Parelli. O žaisti galima labai įvairiai: prašyti žirgą judėti įvairiomis kryptimis - iš pradžių nuo fizinio kontakto arba spaudimo, vėliau nuo gesto (septyni P.Parelli žaidimai). Mokyti užkelti koją ant paaukštinimo (nuostabi mankšta žirgo pečiams), daryti tempimo pratimus, guldyti arba sodinti. Mokyti atbėgti pašauktam, gavus komandą likti stovėti vietoje, nors šeimininkas ir atsitrauktų ne vieną dešimtį metrų (K.Marks, K.F.Hempfling). Statyti įvairius labirintus iš karčių ar kavalečių ir žaisti juose, sukuriant tokias situacijas, kuriose žirgas privalėtų pats rasti sprendimą (L.Tellington-Jones, K.Marks). Šių pratimų dėka ne tik tvirtės ryšys su žmogumi, bet ir stiprės žirgo intelektiniai sugebėjimai. Nes, anot L.Tellington-Jones, tradiciškai jojami (kai stengiamasi kontroliuoti kiekvieną žirgo judesį) žirgai kenčia dėl... nuobodulio ir protinės veiklos „bado". Ypač, jei jie laikomi garduose, o ne aptvare su savo gentainiais.
Itin įspūdingai atrodo aktyvūs žaidimai – vijimas ir gaudynės su staigiais sustojimais ir žaibiškais posūkiais, kamuolio gainiojimas ir lenktyniavimas, kas greičiau jį pagriebs. Bet šie žaidimai reikalauja ne tik greitos reakcijos, ištvermės ir patirties, bet ir stiprių nervų. Patikėkite, sunku suvaldyti instinktyvią baimę, išvydus atlekiant savo keturkojį draugą riestu sprandu, papūsta uodega, žaižaruojančiomis akimis, kupiną žaismingo provokavimo ir noro pademonstruoti savo jėgą. Dėl to natūralių santykių meistrai perspėja nežaisti tokių žaidimų, neturint pakankamai patirties ir psichologinio tvirtumo, kurio išugdymui rekomenduoja net praktikuoti jogą ar kitus Rytų menus (K.F.Hempfling, F.Pignon).
pirštais vos liečiama kuri nors kūno dalis, jei
reakcijos nėra, spaudimas didinamas keturiomis
fazėmis. Žirgo ausys stačios, nukreiptos į žmogų,
žandikaulis juda tarsi kramtytų žolę. Jam įdomu.
K.F. Hempflingas aprašo nuo seno ispanų raitelių naudojamą „šokio su žirgu" ant žemės metodą. Pavadinta „šokiu" neatsitiktinai, nes atliekant šiuos pratimus judesių koordinacija ir tikslumas, elegancija ir plastiškumas turi būti nepriekaištingas. Ir mokytis šio šokio turi žmogus, o ne žirgas. Žirgas, tarsi geras šokių partneris, instinktyviai ir tiksliai atsako į prašymą apsisukti, atsitraukti, priartėti. Mes pabandėme išmokti pačius elementariausius šio šokio judesius (pradžioje be žirgo). Patikėkite, atrodė, lyg negrabus trepsenimas pirmosios naujokų šokėjų repeticijos metu. Jei ne humoro jausmas, būtume turėję viena kitai kandžių pastabų... Bet šiek tiek atkaklumo, noro ir, žiūrėk, kai kas pavyksta. Stabteli, pasisuki – ir tą patį grakščiai pakartoja tavo partneris kitame aikštelės gale. Netikėtai pajunti, kaip tarp tavęs ir žirgo prasideda bendravimas kūno kalba – atsiranda neregimas ryšys.
Sutelkta risčia laisvėje.
Žirgas atkartoja žmogaus judesius ir ritmą.
Ką konkrečiai mums pavyko pasiekti? Maždaug po 2 mėnesių nereguliarių užsiėmimų Vingis (10 metų amžiaus Arabų veislės žirgas) pradėjo ne tik ateiti kviečiamas, atsitraukti, bet ir sekti žmogų, atkartodamas jo siūlomą bėgimo tempą ir ritmą. Dar po kelių mėnesių jau žaidėme „gaudynių", Vingis bėgdavo nurodyta kryptimi, davus ženklą apsisukdavo ir šuoliuodavo atgal, pagal duotą ženklą peršokdavo nedidelę kliūtį, vėliau išmoko pagal komandą stotis piestu. Beje, natūralių metodų meistrai perspėja, kad stoti piestu galima mokyti tik tada, kai jau visiškai aišku, jog lyderis – žmogus, ir žirgas moka gerbti jo asmeninę zoną. Stojimas piestu lavina žirgo strėnų, nugaros, galinių kojų raumenis, didina jo pasitikėjimą savimi ir pusiausvyros jausmą. Žirgas, kuris tokius pratimus daro pagal komandą ir yra pakankamai paklusnus, kad neužgautų žmogaus, turi retą galimybę ne tik natūraliai mankštintis, bet ir gerai, pakiliai jaustis.
stotis ant galinių kojų.
Beje, ir žaidimai, ir šokis su žirgu neskirtas šou pasirodymams. Tai tarsi meditacija, susikaupimo ir visiško dėmesio koncentravimo reikalaujantis veiksmas. Žiūrovai, ypač pradžioje, tik trikdo ir suardo šokio tėkmę. Juolab, kad instinktyviai pradedi galvoti: Kaip aš atrodysiu iš šono? Ar mano mostai, gestai, šokčiojimai ar tūpčiojimai neatrodys juokingai? Ką apie mane pagalvos? Dėmesys išblaškomas, ryšys su žirgu suyra.
kūną ir dvasią lavinantis žaidimas. Jis visiškai saugus
tik dėl to, kad žirgas pripažįsta žmogaus lyderystę.
Mūsų užsiėmimai su žirgais „ant žemės" nebuvo labai reguliarūs ar nuoseklūs, nes šioje srityje buvome visiškos naujokės, be to, žinių sėmėmės tik iš literatūros, pokalbių su bendraminčiais ir savo kuklios patirties. Labai trūkdavo patyrusio mokytojo patarimo, konsultacijos, pastabų. Kartais tiesiog nebežinodavome, ką toliau daryti, pasijusdavome bejėgės. Kartais progresuodavome dideliais žingsniais. Po to vėl, viskas imdavo nesisekti, kaip pirmąją dieną. Tekdavo tramdyti susierzinimą, nusivylimą.
Tačiau dėl šių priežasčių buvome priverstos atidžiau stebėti savo ir kitus žirgus, analizuoti įvykius, dvigubai džiaugtis net menkiausiais žingsniais žirgo draugystės link. Beje, pirmieji elgsenos pokyčiai pasireiškė tik po kelių mėnesių. Pasikeitė žirgų „veido" išraiška, atsirado daug mimikos niuansų. Pasirodo, jie tokie išraiškingi – čia linksmi, čia jau susirūpinę, čia „gromuliuojantys” kokią naują mintį, čia nusiteikę valiūkiškai. Netiesa, kad žirgo mimika skurdi. Tiesiog kol žmogus jam ne partneris, tai išraiška visada ta pati - abejingumas.
Toliau: Jojimas