Pradžia

Žirgo poreikiai

• Žirgo anatomija
• Viskas apie kanopas
• Dažniausios ligos
• Reali „padėvėto“ žirgo kaina

Bendravimas su žirgu

• Gerų manierų ugdymas
• Dresūra, žaidimai
  • Dresavimas: šunys ir žirgai
  • Joti kitaip? Žvilgsnis į natūralių santykių metodus
    • Išvaizda ir judesiai
    • Bandos jausmas ir lyderio poreikis
    • Bendravimo priemonės
    • Reakcija į skausmą
    • Žaidybinė elgsena
    • Jojimas

Žirgo lavinimas, jojimas

• Jojimo teorija
• Jojimo stiliai ir mokyklos

Amunicija

• Balnai ir priedai
• Kamanos ir priedai
• Kita amunicija

Apie mus

• Kas mes esame?

Parduotuvėlė

• „Mervue Equine" papildai
• „Mervue Equine" kainoraštis
• “Mervue Equine" užsakymas

Forumas

Reakcija į skausmą

Tai turbūt vienas iš esminių mūsų ir žirgų skirtumų. Pajutęs skausmą, nuovargį, diskomfortą žmogus arba plėšrūnas parodo tai išraiškinga kūno kalba ir/arba garsiniu signalu (cypimu, inkštimu, riksmu). Jei skaudžiai suduosime šuniui ar timptelėsime jam už ausies, pirmoji reakcija bus garsinis signalas – cyptelėjimas, inkštimas. Po to galime sulaukti tipiškos  „pasiduodančio" gyvūno pozos (atidengtas pilvas, paspausta uodega) arba aktyvios gynybos, jei šuo jausis stipresnis už skriaudiką. Aukšti, pratisi garsai ir specifinės pozos verčia žmogų instinktyviai susilaikyti nuo tolimesnių veiksmų, ir taip gyvūnas išvengia nuolatinio skaudinimo. Kai šmaukštelime žirgui steku, subedame pentinus į šoną arba  „pagrojame" pavadžiais per nasrus, neišgirstame ir nepamatome nieko. Jokio garso, jokios kūno pozos, nieko, ką instinktyviai suprastume, kaip gyvūno patiriamo skausmo ženklą. Atvirkščiai – sulaukiame geidžiamos reakcijos (pavyzdžiui, judėjimo pirmyn). Toks pajudėjimas pirmyn ir tuo pačiu tolyn nuo skausmo šaltinio, neišleidus nė garso - tai vienintelė natūrali ir instinktyvi žolėdžio reakcija, kuri gamtoje jam padėtų pabėgti nuo skaudintojo. Bet iš įkinkyto, jojamo ar vedamo žirgo galimybė pabėgti atimta. Genamas skausmingų signalų žirgas juda pirmyn įtemptais raumenimis, sukaustytais judesiais, neritmingai, gausiai prakaituodamas iš skausmo ir streso. Kartais raitelis, jausdamas visus šiuos judesio  „defektus", reikalauja iš žirgo atsipalaidavimo, ritmingumo, naudodamas... vėl tuos pačius skausmingus signalus...

Daugumas žirgų tyliai kenčia nuolatinį psichinį diskomfortą ar fizinį skausmą (dėl žąslų poveikio, netinkamo balno, pernelyg didelio krūvio, netobulos raitelio sėdėsenos, netinkamai perteiktų komandų ar kitų priežasčių) ir ima priešintis tik priėję tą ribą, kai skausmas tampa nebepakeliamas, teigia K.F. Hempflingas. Beje, aktyviai priešintis ryžtasi tik stipraus charakterio žirgai, o trapesni, jautresni tarsi  „užgesta", praranda gyvenimo džiaugsmą, norą judėti ir džiaugtis, pastebi L.Parelli. Patyrę žirgininkai sugeba iš  „tylių" požymių (pavyzdžiui, galvos kratymo, ausų skliaudimo, vangių judesių, sukaustyto kaklo ir nugaros, nenoro stovėti vietoje, nenoro judėti, nešiojimosi ar spardymosi) įvertinti žirgo būklę ir nustatyti tikslias probleminės elgsenos priežastis. Bet kartais dėl žinių trūkumo ar nekantrumo tokia elgsena interpretuojama kaip tingumas, ožiavimasis ar dominavimo prieš raitelį požymis ir griebiamasi mechaninių priemonių ar baudimo problemai spręsti.

Toliau: Žaidybinė elgsena