
Mūsų ausys mažos, beveik nematomos (tarsi iš pykčio „suskliaustos"), o akys įstatytos priekyje, kad galėtume sutelkti aštrų žvilgsnį į konkretų objektą – priekyje esantį grobį. Tokį binokuliarinį regėjimą turi beždžionės, laukinių katinių šeimos atstovai ir kai kurie kiti plėšrūnai. Žirgų akys įstatytos šonuose, leidžiančios matyti beveik 360 laipsnių kampu ir padedančios užfiksuoti mažiausią krustelėjimą ar pasikeitusią aplinkos detalę. Jam svarbiausia pastebėti bet kurioje pusėje ar net iš už nugaros šmėkštelėjusį plėšrūno ataką pranašaujantį judesį, o ne detalų objekto vaizdą. Ausys didelės ir išraiškingos, nes tai svarbi bendravimo priemonė, leidžianti iš tolo įžvelgti gentainio ar kito gyvūno nusiteikimą. Ausų kaušeliai judrūs, jie gali pakrypti tarsi lokatoriai ir puikiai nustatyti, iš kur sklinda garsas. Šių gyvūnų klausa daug aštresnė nei žmogaus, be to, jie jautriai reaguoja į tylius ir netikėtus garsus - šnaresį, šlamesį, tylų lūžtančios šakelės garsą. Juos domina viskas, kas išsiskiria iš aplinkos. Jei netoliese sklis monotoniški ritmingi garsai (traktoriaus burzgimas, plaktuko kaukšėjimas, upelio čiurlenimas ar... nuolatinis žmogaus plepėjimas) žirgas į juos nebereaguos. Tad norint, kad žirgas mus „išgirstų“, reikia šalia jo laikytis tylos, o garsinės komandos ir pagyrimai turi būti tikslūs ir saikingi.
Žirgas – atvirų vietų gyvūnas. Nuo pavojaus jis linkęs gelbėtis greitai bėgdamas, todėl jam svarbu, kad aplinkui būtų pakankamai erdvės pabėgti arba apsiginti kanopomis. Kuo atviresnė, erdvesnė vieta, tuo žirgas jausis saugiau. Visi šie gyvūnai yra klaustrofobai – jie bijo siaurų, ankštų vietų, kur jaučiasi pažeidžiami ir bejėgiai. Todėl žirgų elgsenos specialistai vis garsiau perspėja, kad žirgų laikymas garduose izoliuotai po vieną jiems kelia fizinį ir psichologinį diskomfortą dėl įgimtos klaustrofobijos, socialinių santykių praradimo, priverstinio pasyvumo.