Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Fizinis ir psichinis lavinimas
Iš esmės skiriasi būdai, kuriais mes fiziškai laviname tarnybinius šunis ir sportinius žirgus. Šunų fizinis lavinimas vyksta daugiausiai per žaidimus. Vienas veiksmingiausių ir populiariausių – tai žaidimas „Atnešk numestą žaislą“. Geras šuo šitaip gali žaisti valandomis. Taip pat ir vandenyje. Tokiu būdu fizinis lavinimas tampa ne tik raumenų auginimu, bet ir smagia veikla, lavinančia reakciją, protą, gerinančia ryšį su šeimininku. Sportinis žirgas maždaug iki 3 metų amžiaus dūksta aptvare ar ganyklose su savo bendraamžiais. Vėliau jo fizinis lavinimas vyksta dažniausiai vienoje ir toje pačioje aikštelėje, „ant kordo“ su „parišimais“ ar be jų, kartais su raiteliu ant nugaros, atliekant monotoniškus judesius, judant begaliniais ratais, dažnai pagal laiką (pvz., 15 min. viena kryptimi, 15 min. kita kryptimi), nevisada paisant žirgo nuotaikos ar noro. Tokiu būdu auginami raumenys, tačiau protas, smalsumas, imlumas atbunka. Natūralių metodų ir „Haute Ecole“ meistrai siūlo lavinti žirgo fizinį pasirengimą žaidimais, bet ne priverstinais, monotoniškais, nuobodulį keliančiais pratimais. Tokiu būdu mes turėsime ne tik stiprų, sveiką, bet ir prieraišų, paklusnų gyvūną. Kitaip rizikuojame gauti galingą „raumenų mašiną“, kuriai suvaldyti reikės vis daugiau fizinių jėgų ir griežtesnių mechaninių priemonių.
Kuo gyvūnas protingesnis ir energingesnis, tuo svarbiau parūpinti šias savybes panaudojančios ir lavinančios veiklos, kitaip neišvengiamai atsiras įvairių psichikos sutrikimų. Šunims – nekontroliuojama agresija, uodegos gaudymas ir žalojimas, bėgiojimas ratais voljere, apatija, pasikartojantys „maniakiniai“ veiksmai. Daugelis tokių šunų iš civilių augintojų į policijos kinologų globą patekdavo kaip „nevaldomi, pavojingi ir kvaili“. Ne kartą teko stebėti, kaip šie gyvūnai, patekę į gero kinologo rankas ir gavę pakankamai protinės bei fizinės veiklos, tapdavo puikiais policijos šunimis pėdsekiais, narkotikų ieškotojais ar pažeidėjų sulaikytojais. Jie anaiptol nebuvo kvaili ar apsigimę ligoniai. Tiesiog tai buvo tikri „darbiniai“ šunys, be galo energingi ir žaismingi, aukštesnio nei vidutinis (šuniškas) intelekto.
Žirgas ne mažiau žaismingas negu šuo, tik žaidimai kiek kitokie. Tai ir grumingas (vienas kito kasymas, kramsnojimas) ir „jėgos“ demonstracijos (pasažas, piaffe, stojimas piestu, kurbetai ir „ožiukai“), tai ir energijos pertekliaus „išliejimas“ lekiant šuoliais, peršokant natūralias kliūtis. Taigi, turime viską, ko reikia sportui ar pasirodymams, lygiai taip, kaip tarnybiniai šunys turi įgimtus medžioklės, gynybos instinktus ir norą žaisti – savybes, reikalingas pėdsekystei, žmogaus paieškai, asmens sulaikymui ir kitoms tarnybinėms užduotims atlikti. Vadinasi, norint pasiekti savanoriško nusiteikimo mokytis, sekti paskui žmogų, džiaugtis bendravimu ir užsiėmimais, tereikia išmokti žaisti su žirgu, tapti lyderiu ir partneriu, skatinti kiekvieną pageidautiną judesį, žaidimais ir „kūrybinėmis“ užduotimis lavinti gyvūno intelekto sugebėjimus. Tokie žmogaus ir žirgo žaidimai, virtę sudėtinga ir smagia komunikavimo sistema tampa Natural Horsemanship, dalinai Iberiškojo jojimo meno, „Haute Ecole“ meistrų, Šiaurės Amerikos indėnų - „arklių užkalbėtojų“ bendravimo su žirgais ir pasirodymų grožio paslaptimi. Daug žaidimo elementų galima matyti brolių Pignon (Prancūzija), Honza Blaha (Čekija), Pat Parelli (JAV) ir daugelio kitų Natural Horsemanship bei „Haute Ecole“ atstovų pasirodymuose. Daugelyje šių pasirodymų žirgai yra absoliučiai laisvi, jų neriboja nei diržai, virvelės, nei maniežo ar aikštės sienos.
Norėčiau paneigti plačiai paplitusią idėją apie besąlygišką šuns ištikimybę. Jei su šuniu neteisingai elgiamasi, jis skriaudžiamas arba pernelyg „žmogiškai“ mylimas (prausiamas brangiais šampūnais, šukuojamas, guldomas minkštuose pataluose, traktuojamas kaip žmogaus vaikas, bet neatsižvelgiama į tikrąją jo - plėšrūno prigimtį) ir jis vis tiek lieka šalia žmogaus, tai tik dėl to, kad gaujos, bendruomenės poreikis yra stipresnis, negu nemalonūs pojūčiai ar net fizinis skausmas. Jei toks šuo sutinka tikrai jį suprantantį lyderį, tai savo buvusį šeimininką pamiršta per porą dienų. Tokie yra gamtos dėsniai – visada sekama paskui geresnį vadą.
Daugelis šunų ir žirgų savininkų iš tiesų myli savo augintinius, tačiau ši meilė gali būti pavojinga, neturint specialių žinių. Dažnai tenka matyti išblizgintus, brangiais kondicionieriais išvalytus, brangia amunicija apkarstytus žirgus, kuriuos po aikštę parištus, tąsomus už nasrų, botagais vejoja dailiais jojimo drabužėliais apsirengusios „mylinčios“ šeimininkės ir šeimininkai. Deja, ši meilė - be atsako. Ir tai kiekvienas galėtų sužinoti, jei išdrįstų paleisti savo žirgą, išvaduoti jį nuo brangios amunicijos pančių...
Gamtininkas, biologas, gyvūnų elgsenos tyrinėtojas K.Z. Lorencas yra pasakęs, kad šuo – vienintelis gyvūnas, kuris, net esant šalia kitiems gentainiams, šeimininku arba gaujos vadu renkasi žmogų. Dabar, po keliolikos metų bendravimo su įvairiais gyvūnais galiu pasiginčyti: šuo nėra vienintelis. Be to, ir šuo renkasi vadu ne bet kurį žmogų, o tik tą, kuris yra įdomesnis, kalba suprantamiau už kitus ir daug kartų įrodo savo patikimumą bei pranašumą.
Jei žmogus pakankamai atidus, išradingas, pažįsta šuns, žirgo ar kito bendruomeninio gyvūno elgseną, moka su juo bendrauti suprantamai ir aiškiai, jis visada galės tapti mielesnis už bet kokį gentainį. Žmogus juk išradingesnis ir protingesnis (tai nereiškia, kad svarbesnis) , jis gali sugalvoti labai įdomios veiklos, jis gali supažindinti gyvūną su įvairiais „žmogiškais“ žaidimais, jis gali, jį lavindamas, praturtinti fiziškai ir dvasiškai. Ir tuomet įvyks stebuklas - žirgas atbėgs iš ganyklos, palikęs visą savo bandą vedamas ne bado, ne baimės, bet vien tik noro ką nors veikti su šiuo įdomiu dvikoju padaru...
Viskas. Į pradžia