Pradžia

Žirgo poreikiai

Bendravimas su žirgu

Žirgo lavinimas, jojimas

Amunicija

Apie mus

Parduotuvėlė

Forumas

Jojimas

Pagaliau atėjo laikas pakalbėti ir apie jojimą. Dažnas įsivaizduoja, kad jojimas  „natūraliai" - tai jojimas be kamanų, balno ir kitų pagalbinių priemonių, galbūt šiek tiek chaotiškas, su pusiau valdomu, pusiau nevaldomu žirgu. Tai klaidinga nuomonė. Natūraliuose metoduose niekas nereikalauja atsisakius bet kokių pagalbinių priemonių sėsti ant  „pliko" žirgo ir žiūrėti, kas iš to išeis. Atvirkščiai, žirgo judesio kokybės ir jautrumo pavaldams reikalavimai čia dar didesni nei tradiciniame jojime, kadangi bendravimas turi būti subtilus ir tikslus – be prievartos, jėgos ar skausmingos amunicijos.

Geri sportininkai žino, kad tikras žirgo valdymas yra ne  „per nasrus", o panaudojant sėdėseną, svorio perkėlimą ir veikimą blauzda. Žirgai negimsta su žąslais nasruose, tarpusavyje jie nebendrauja metalo pagalba ir graužti metalinį daiktą žolėdžiui nenatūralu. Nenaudojant žąslų išvengiama skausmo, kurį žąslai galėtų sukelti ir tokiu būdu sugriautų tokį trapų gyvūno pasitikėjimą. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios natūralių metodų šalininkai siūlo įvairių konstrukcijų kantarus, humaniškas bežąsles kamanas (vadinamąsias dr.Kuko kamanas), kordeo (dirželį ant kaklo) arba specialų standų  „kaklo žiedą" (sukurtą L. Tellington-Jones).

Bežąslės Kuko kamanos su po smakru
kryžiuojamais dirželiais. Jas sukūrė
JAV veterinarijos profesorius Robert Cook

Natūralių santykių metoduose žąslai – tai subtilaus komunikavimo priemonė, kuri naudotina tik tada, kai žirgas jau pasiekė tam tikrą fizinio pasirengimo ir dresuotumo lygį. Pavyzdžiui, P.Parelli konkrečiai nurodo, ką žirgas turi mokėti atlikti visiškai be kamanų (keisti aliūrą, tempą, kryptį, mokėti atsitraukti  „nuo blauzdos"), kad būtų galima pereiti prie sudėtingesnių elementų mokymo ir žąslų naudojimo. Aišku, su ta sąlyga, kad raitelio sėdėsena bus ideali ( „Independent seat" arba nepriklausoma sėdėsena pagal Parelli terminologiją), kitaip tariant, raitelis neįsikibs į pavadžius net ir pačioje sudėtingiausioje situacijoje, pavyzdžiui, žirgui netikėtai pasibaidžius, šokus į priekį, metusis į šoną, suklupus.

Anot K.F.Hempflingo, nuolatinis veikimas žąslais ir kontaktas su pavadžiais tik sutrikdo žirgo pusiausvyrą. Be to, atsiranda pagunda piktnaudžiauti šia griežta priemone ir per dažnai, per anksti ar per ilgai reikalaujant mechaninio sutelkimo (pavadžiais), negrįžtamai pakenkti žirgo sveikatai. Natūralių santykių meistrai tarsi oponuoja šiuolaikiniams sportininkams, siekiantiems, kad žirgas nuolat  „remtųsi" į pavadį. Nes taip, K.F.Hempflingo teigimu, išugdoma vadinamoji "penktoji" koja – papildoma atrama, kuriai staiga išnykus subyra visa tariama žirgo judesių harmonija.

Kitas žąslų keliamas pavojus – tai galimybė sąmoningai ar nesąmoningai užmaskuoti žirgo valdymo klaidas. Todėl, sakykim, P.Parelli siūlo laikas nuo laiko pajoti be kamanų jau vien tam, kad pasitikrintum, ar žirgas tikrai teisingai suprato ir reaguoja į raitelio nurodymus sėdėsena, svoriu bei blauzdomis, ar valdymas subtilus ir teisingas.

Ką gi, nusprendėme pabandyti. Pasirinkome tam žirgą, kuriuo galima pasitikėti – Vingį. Jojimo su kantaru, o vėliau išvis be jokių kamanų pratybas pradėjome  „saugiose" vietose – manieže, aikštelėje. Prieš tai būtinai pažaisdavome P. Parelli žaidimus, kad patikrintume, ar žirgas mus  „girdi", ar pakankamai mums dėmesingas. Pirmieji bandymai atskleidė net keletą tiesų:

 Po kelių jojimo be kamanų pratybų, jojant ir laukuose, nelygia, raižyta vietove, žirgas akivaizdžiai atgavo pusiausvyrą, nustojo klupinėti. Beje, jo charakteris nesugedo, jis nepradėjo savivaliauti ar ožiuotis. Greičiau atvirkščiai, pasidarė ramesnis, paklusnesnis, dėmesingesnis. Paaiškėjo ir tai, kad jojimo be kamanų galimybes daugiausia ribojo tik raitelio nesugebėjimas perduoti žirgui savo norų – o ne, sakykim, kontrolės stygius. Kita vertus, patyrėme, kad šokinėjimui per neaukštas kliūtis, paprastiems dailiojo jojimo elementams atlikti visiškai pakanka virvelinio kantaro ar L.Tellington-Jones  „kaklo žiedo" (standaus lanko, naudojamo vietoj kordeo dirželio).

Jojimas be kamanų ir balno suteikia galimybę pajusti
ypatingo bendrumo su žirgu ir skrydžio jausmą

Ateinu į ganyklą ir sušvilpiu – tai mūsų su Vingiu sutartinis ženklas. Gretimame aptvare ganosi grupė kitų žirgų, maniškis su jais, todėl šiek tiek abejoju ar atbėgs – juk turi puikią kompaniją. Ir vis dėlto... po akimirkos tiesiai į mane šuoliais lekia sartis. Tai beveik 600 kg sveriantis gyvūnas. Instinktyviai norisi užsimerkti, susigūžti ar atsitraukti. Žinau - to daryti nevalia, turiu stovėti tiesiai, laisvai. Šiek tiek ištiesiu ranką į priekį – tai mano asmeninės zonos riba, jos nevalia peržengti. Ir tikrai, Vingis sustoja, įsikirsdamas į žemę kojomis, išdidžiai, žaismingai purtydamas galva. Tai ne pirmas kartas, tačiau vėl ir vėl stebiuosi - kaip tiksliai jis apskaičiavo atstumą, kaip puikiai suvaldė savo grakštų kūną. Dar kiek pastovime ir patraukiame geresnės žolės link. Aš priekyje, žirgas šiek tiek dešiniau, už nugaros. Dabar pasėdėsiu žolėje, o jis ganysis netoliese, tarsi nekreipdamas į mane jokio dėmesio. Tačiau gerai žinau, kad Vingis mane stebi. Vos pakilsiu eiti – ir jis eis kartu. Matyt, jam saugu su manim...

Apima keistas jausmas. Turbūt panašiai jautėsi G.Maksvelas, bendraudamas su ūdromis, Dž.Adamson, stebėdama Afrikos liūtus, Dž.Gudol, priimta šimpanzių draugėn, Pilkoji Pelėda, gyvendamas su Kanados bebrais ar K.Lorencas, paskui kurį sekiojo būrys laukinių žąsų. Tai jausmas, kad esi vėl priimtas į rojų, tai jausmas, kad peržengta riba, skirianti žmogų nuo gamtos. Tylus prunkštimas primena ir kitą - atsakomybės jausmą už atsiradusį trapų ryšį tarp dviejų skirtingų būtybių.

Viskas. Į pradžią
 


_