Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Ar reikia gūnios per šalčius?
Šaltinis: www.equinestudies.org
Autorius: dr.Deb Bennett
Daugelis žmonių nė neįsivaizduoja vieno dalyko, kurio - galiu išduoti paslaptį - jojimo reikmenų gamintojai niekada jums neatskleis. Nes po balnų pati didžiausia prekė jojimo prekių parduotuvėse yra gūnios. Ir žirgų savininkams gūnių parduodama daug daugiau nei balnų. Skanėstai yra meilės išraiška, gūnios, atrodo, taip pat...
Žmonėms dažnai atrodo, kad jie nepakankamai rūpinasi savo žirgu, jei nenuperka gūnios „šaltam“ orui. Bet kada „šalta“ yra tikrai šalta? Juk organizmo jaučiamas šaltis arba diskomfortas krentant temperatūrai priklauso nuo konkrečios gyvūnų rūšies fiziologijos.
Mūsų fiziologija taip sureguliuota, kad „vėsu“ mums būna, kai temperatūra nukrenta žemiau 20 laipsnių, o „šalta“ prasideda kažkur tarp 4,5 ir 10 laipsnių. Mes, žmonės, neturime storos odos, mūsų kūnas nepadengtas kailiu, galūnėse neturime ypatingo kraujotakos mechanizmo, aktyviai varinėjančio kraują, kai stovime iki kelių sniege arba lediniame vandenyje.
Tačiau akivaizdu, kad žirgo fiziologija visiškai kitokia – jis turi visą išvardytą apsaugą nuo šalčio ir dar daugiau. Tai pirmas dalykas, turintis sukelti abejonių dėl žirgo dangstymo gūniomis. Kieno KOMFORTUI ant šio gyvūno dedamos gūnios?
Šią abejonę galima pagrįsti, palyginus zoogeografinį žmonių ir arklių pasiskirstymą. Kur žmonės gali gyventi ištisus arba beveik ištisus metus nevilkėdami šiltos aprangos? Tropiniuose ir subtropiniuose miškuose, tokiose palankaus klimato pakrančių regionuose kaip Kalifornija, dykumų pakraščiuose ir tropikų juostos priekalnėse su vandens šaltiniais, tokiuose žemupiuose kaip, pavyzdžiui, civilizacijų „lopšys“ Mesopotamija ar Egiptas...
O kaip dėl arklių? Jų paplitimas iki domestikacijos buvo holarktinis, kitaip tariant, Equus caballus rūšys gyveno beveik visame šiauriniame pusrutulyje nuo Meno salos (Isle of Man) per visą Europą iki Sibiro, toliau per Beringo sąsiaurį į Aliaską, tada į pietus palei ledynų ribą į Didžiąsias lygumas ir Kordiljerų priekalnes.
Jokia Equus caballus populiacija niekada nebuvo aptikta tropikuose. Jų paplitimas apsiribojo 35 laipsnių šiaurės platuma, o į pietus nuo šios ribos - tik aukštumose iki 1800 metrų virš jūros lygio. Kitaip tariant, arkliai prisitaikę gyventi šaltomis sąlygomis.
Ir kiekvienas savininkas, nors vieną žiemą stebėjęs savo žirgą, turėjo tai suvokti jau iš gyvūno elgsenos. Kada žirgai tampa žvalūs ir „išdykę“?... Ogi tais šaltais rytais ar kitu metu, kai staigiai nukrinta temperatūra. Kodėl? Nes jie galų gale jaučiasi gerai – štai kodėl
Kodėl žirgai plėšo tas gūnias ir, atrodo, su tokiu malonumu išsineria iš jų, pridergia ant viršaus ar sutrypia į mėšlą? Nes uždėti žirgui gūnią, kai temperatūra aukščiau užšalimo taško - tai lygiai tas pats, kaip priversti tave dėvėti megztinį kambaryje, kur temperatūra viršija 20 laipsnių. Bjauriai karšta!
Sveikam žirgui apsauga reikalinga ne nuo šalčio, o nuo karščio, ypač jei oro drėgmė yra didelė. Arklių išgyvenamumas ir vaisingumas pastebimai susilpnėja, pervežus juos į tropinius regionus. Taip atsitinka ne tik dėl bendro fiziologinio streso, bet ir dėl akivaizdaus fiziologinio trūkumo, tai yra, anhidrozės arba „neprakaitavimo“ sindromo. Be to, žirgai neturi natūralaus atsparumo prieš daugumą tropinių parazitų, ligų ir plėšrūnų.
Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Venesuelos Llanos regione ar Pietų Afrikos lygumose, kur arkliai buvo įvežti prieš du-penkis šimtmečius, kai kurios kraujo linijos iš dalies prisitaikė prie tropinių sąlygų; sulaukėjusių arklių tabūnai ten netgi visai puikiai jaučiasi. Davus pakankamai laiko, pakankamai veislinių kumelių ir veisėjams toleruojant gana didelį gyvūnų mirtingumą, selekcija gali sukurti ir labiau prie tropinio klimato prisitaikiusią, karštį geriau toleruojančią atmainą. Bet tai ne ta kryptis, kurią diktuoja Gamta, be to, mažai tikėtina, kad tavo žirgas turi „Llaninio“ ar afrikietiško kraujo.
Taigi, ką galėčiau pasiūlyti dėl gūnių naudojimo ir darbo su žirgu šaltyje bei karštyje? Štai mano patarimai:
- Nejok savo žirgo intensyviai, kai temperatūra nukrenta žemiau -7 laipsnių. Taip, žirgai prisitaikę prie šalčio, bet net ir prerijose gyvenantys sulaukėję arkliai žiemą vengia ilgalaikio intensyvaus judėjimo. Tai ne dėl plaučių, o dėl trachėjos sienelės (kuri yra linkusi sausėti) ir dėl erzinančių ledo kristalų, susiformuojančių priekinėje nosies ertmės dalyje.
- Išvis nedangstykite gūniomis savo žirgo, IŠSKYRUS tą atvejį, kai matote aiškius ženklus, jog jis ne tik šąla, bet ir nesugeba pats susišildyti. Puikus būdas tai patikrinti - nueiti 4.00 ryto (šalčiausią paros laiką žiemos metu) ir pažiūrėti, kaip jaučiasi žirgai. Ar jie dreba? Ar jie stovi susispaudę, žvelgdami ta pačia kryptimi ir atsukę užpakalius prieš vėją? Jei jie nedreba ir nesielgia kaip karvės pūgoje, jiems gūnios visai nereikalingos.
Jei jie dreba, geriau išleiskite juos nakčiai į lauką vietoj laikymo gražiuose, „šiltuose“ garduose. Žirgams krūvoje lengviau susirasti būdų sušilti, susibūrus pastato sienos ar stoginės teikiamoje užuovėjoje, nei stovint izoliuotiems arklidėje.
Jei jūsų žirgas serga ar yra labai senas, gūnia gali būti reikalinga, kadangi tokiam gyvūnui sunku prisitaikyti. Ir žinoma, gūnią jūs skolingi nuskustam žirgui, nes pašalinote natūralią apsaugą nuo šalčio, tuo pačiu sutrikdydami jo fiziologinius poreikius.
Jei naudojate gūnią, rekomenduoju pačią lengviausią ir ploniausią persiūtą gūnią, kokią tik rasite. Jos paprastai pardavinėjamos kaip „pagrindas“ po gūnia. Kuo labiau prispausite žirgo kailį sunkiomis gūniomis, tuo mažiau oro liks tarp plaukelių, o būtent šis oras ir sukuria pagrindinį šilumos izoliacijos efektą.
Leiskite čia išsakyti savo nuomonę. Ne vienerius metus lankiau žirgus Kanzase, kur žiemą temperatūra gali nukristi iki 30 žemiau nulio, o žvarbus vėjas šalčio pojūtį dar labiau sustiprina. Stebėjau labai įvairius žirgus, gyvenančius šiomis sąlygomis - ir lauke, ir arklidėse. Ir beveik visi, su labai nedidelėmis išimtimis, sugebėjo puikiai pasirūpinti savimi, ypač tais atvejais, kai jiems buvo suteikta galimybė laisvai išeiti iš arklidžių kada tik panorėjus.
Man daug didesnį liūdesį kelia vaizdas, kurį dažnai matau kitose šalyse bei daugelyje vietų savo šalyje – ankstyvą popietę gūniomis, o kartais ne tik gūniomis, bet ir kaklo gobtuvais apmuturiuotus žirgus, kai oro temperatūra gali siekti net 20 laipsnių. Ką galiu apie tai pasakyti? Čia matau tik savininko nesugebėjimą praplėsti savo suvokimo ribas ir regėti bei jausti dalykus iš žirgo pozicijos. Taip, tiesa, „turime elgtis taip, kaip norime, kad kiti su mumis elgtųsi“. Bet tą turime daryti, suvokdami tų „kitų“ fiziologinius poreikius.
Visada reikėtų siekti žirgams suteikti tai, ko JIEMS reikia, o ne tai, ko reikia MUMS. Ir tai pagrindinė paskata kuo giliau pažinti tikrąją šių puikių gyvūnų prigimtį.