Pradžia
Žirgo poreikiai
Bendravimas su žirgu
Žirgo lavinimas, jojimas
Amunicija
Apie mus
Parduotuvėlė
Forumas
Balnas tam, kad išsėdėtum
įspraudžia jus į tam tikrą sėdėseną
Kadangi balnas turi aukštą gugą ir galą, raitelis jame jaučiasi daug stabiliau nei jodamas be balno. Kuo aukštesnis balno priekis ir galas, tuo tvirtesnė sėdėsena. Bet tai raiteliui gali padaryti „meškos paslaugą“, nes saugiai „įtvirtindamas“ jį tam tikroje pozicijoje, balnas ima blokuoti taisyklingus pavaldus ir neleidžia išlaikyti taisyklingos sėdėsenos. Tokie balnai itin išpopuliarėjo pastaruoju metu. O kai kurie iš jų dar turi ir standžias masyvias kojų pagalvėles, kurios be jokios gėdos atvirai dedamos balno šonuose, net nebandant jų slėpti po sparnu.
blokuojančios pagalvėlės
Sakoma, kad jos reikalingos, kad suteiktų raiteliui gilią ir tvirtą sėdėseną - ką jos ir daro. Bet deja, nepalieka galimybės pastumti kojos pirmyn ar atgal, duodant skirtingus nurodymus. Be to, neleidžia keisti kilpdiržių ilgio, nors tai reikalinga raiteliams, kurių klubai nėra tiek paslankūs, kad būtų įmanoma sėdėti tiesiomis, per kelius beveik nelenkiamomis kojomis. Tos pagalvėlės raitelio šlaunis atitraukia atgal daugiau, nei daugumai raitelių – net ir patyrusių - būtų fiziškai natūralu. To rezultatas – išsuktas dubuo, tad raitelis ima sėdėti daugiau ar mažiau „ant priekio“.
Gili sėdėsena, kurios taip siekiame, negali būti įgyta balne su tokiomis pagalvėlėmis – čia tas pats, lyg bandytume su „špruntu“ sutelkti žirgą. Trokštama sėdėsena įgyjama tik per atsipalaidavimą ir balansą – nieko daugiau.
Kilpos reikalingos ne tik tam, kad raitelis galėtų įsėsti į balną. Jos taip pat padeda raiteliui išlaikyti pusiausvyrą, be to, saugo risčia bėgančio žirgo nugarą nuo smūgių, raiteliui kilnojantis balne. Raiteliui kylant ir sėdantis, smūgius absorbuoja lenkiami keliai. Nors bendras svoris balne ir nesumažėja, bet žirgas apsaugomas nuo įsitempusio raitelio skausmingo bumbsėjimo į nugarą.
Kulnas aukštyn,
stovėjimas ant pirštų
Jaunų, koreguojamų ar reabilituojamų žirgų aliūrai gali būti tiek „kieti“, kad net patyrusiam raiteliui gali būti sunku minkštai ir lygiai išsėdėti balne.
Besimokančiam raiteliui (ar ne tokie ir esame?) kilpos gali tapti įvairių ydų priežastimi. Visų pirma, spaudžiant pėdą į kilpą, įsitempia koja. Tai, žinoma, visiškai nenaudinga, bet - deja - taip įprasta... Vietoj to, kad pirmiau išmoktume leisti koją žemyn žirgo šonu, kad ji pati „įkristų“ į kilpą, mes desperatiškai bandome išlaikyti kilpas, spausdami pirštus žemyn. Jei visi pradedantieji raiteliai jotų be kilpų tol, kol išmoktų taisyklingai nuleisti kojas žemyn, neliktų kabinimosi keliais į balną, sustingusių kulkšnių ir kitų panašių bėdų.
Kulnų spaudimas žemyn – kita bėda, pasireiškianti, kai raitelis uoliai mokosi išlaikyti kulkšnį reikiamu kampu. Kojas juk reikia leisti žemyn, tad ir spaudžiame kulną, kad ištiesintume koją. To rezultatas - blauzda išstumiama į priekį, raitelis įgyja nesubalansuotą "kėdutės" sėdėseną, sėdmenys „išlipa“ į balno galą, o kulnas atsiduria ties žirgo pečiu.
Kulnai spaudžiami žemyn,
raitelis remiasi į balno galą
Tai ne tik bjauru stebėti iš šono ir nepatogu raiteliui, nemaloniai plumpsinčiam ant judančio žirgo. Tai didelė problema pačiam žirgui, ypač - jo nugarai. Kai raitelis tokiu būdu atsistumia nuo kilpų, jis spaudžia save į balno galą, perkeldamas ten visą svorį. Tai reiškia, kad raitelio svoris koncentruojasi balno gale arba 1/3 balno dalyje. Tad visas svoris tenka mažam plotui ir silpniausiai nugaros vietai. Prie to dar pridėkite, kad raitelis neturi pusiausvyros ir dunksi į nugarą. Nuo tokio jojimo geriausiu atveju gausite žirgą įlenkta nugara, blogiausiu – sutraumuota nugara.
Be to, raitelis turi daug priemonių išsilaikyti, kai išcentrinės jėgos išmeta jį į išorinę pusę. Jis gali išmokti pats ir įtvirtinti savo žirgui, kad 75% svorio ant išorinės kilpos, lenkimasis korpusu į vidų ir laikymasis iš paskutiniųjų įsitvėrus į vidinį pavadį yra normalu. Be kilpų tokios sėdėsenos rezultatas raiteliui būtų mėlynės ant užpakalio, o žirgui – nuostaba, netikėtai likus laisvam... Virtimas į išorinę pusę – viena iš ligų, kurią galima išgydyti tik jojant be kilpų.
Kilpų išlaikymas ant pėdų ar pėdų išlaikymas kilpose – dar vienas dalykas, kurio reikia mokytis. Kartą išmokus, niekada to nebepamirši. Kaip įprastai, šalinami simptomai, o ne priežastis. Teko matyti net apsivyniojimą lipnia juosta, radikaliai sutrumpintus kilpdiržius ir pan. Viskas tik kam, kad tos prakeiktos kilpos laikytųsi ant pėdos!
Deja, problema ne kilpose ir ne pėdose. Net ir ne blauzdoje. Problema slypi klubuose.
Nuolat su šia problema kovojantiems raiteliams paprastai nekyla sunkumų išlaikyti pėdą kilpoje ir taisyklingai nuleistu kulnu, kai žirgas stovi. Visas sunkumas – išlaikyti taip pėdą žirgui judant, ypač risčia. Kodėl?
Todėl, kad žirgui stovint, raitelis gali atsipalaiduoti ir leisti kojas žemyn, apgaubdamas žirgo šonus. Tokiu būdu pėda nusileidžia į kilpą ir atsiremia joje, veikiama kojos svorio. Bet žirgui pradėjus judėti, raitelis nesugeba išlaikyti atpalaiduotų kojų. Jis „įsikabina“ į balną, kad išsilaikytų ir nešokinėtų jame arba įsitempia paprasčiausiai todėl, kad jojant reikia tiek daug visko daryti.
Arba, jei žiūrėtume nuo pat pradžių, pati koja nebuvo nuleista teisingai. Pritraukiamieji klubo sąnario raumenys neatpalaiduoti ir traukia abiejų šlaunų viršutinę dalį vieną prie kitos. Tad raitelis sėdi ant šlaunų raumenų arba dėl įtempto ir išpūsto vidinio šlaunies raumens negali nuleisti kojų, apgaubdamas žirgo šonus. Tai įmanoma padaryti tik, kai raumenys atpalaiduoti ir suglebę.
Įtempus klubą, šlaunis ima šokinėti balne sulig žirgo judesiais. Tokia pati situacija kaip ir su pečiais, kai įtempus pečius, rankos ima plaikstytis. Kodėl taip atsitinka?
Kai bandote atpalaiduoti įtemptą klubą, dauguma raumenų atsipalaiduoja, lyg virstų drebučiais. Tačiau vienas raumuo gali vis tiek likti įtemptas ir stumti šlaunį pirmyn/aukštyn. Toje žingsnio fazėje, kai visas žirgas juda pirmyn/aukštyn, tie raumenys padeda šlaunims pajudėti į priekį ir į viršų. Bet kai žirgas sukasi ir ima „kristi žemyn“, šie raumenys nenustoja veikti. Dėl „besvoriškumo“, kuris pasireiškia žirgui sukantis ir pradedant „kristi žemyn“, palengvėja ir šlaunys/rankos. Tad pirmyn/aukštyn stumiantys raumenys staiga nebepatiria pasipriešinimo, šlaunis dar labiau išstumiama į priekį ir į viršų. Tai tiek sustiprina judesį, kad likusi kojos dalis, tuo pačiu ir pėda, „išlipa“ iš kilpos ir nebūtinai grįžta į ją vėl nusileisdama.
Jei klubas atpalaiduotas, koja remiasi į kilpą visu svoriu nuo šlaunies vidurio. Žirgas, raitelis ir kilpa juda aukštyn ir žemyn be jokio šokčiojimo, o pėda guli kilpoje su nuolatiniu spaudimu žemyn, kurio stiprumas gali keistis priklausomai nuo aliūro fazės.
Kol klubas bus sukaustytas, joks kulno spaudimas žemyn jums nepadės. O kilpdiržių trumpinimas tik pašalins simptomą, nepalikdamas kojai vietos šokčioti. Be to, koja bus patraukta iš optimalios padėties, leidžiančios geriausiai jausti ir veikti žirgą!
Klasikinė kojos padėtis
Dauguma raitelių į kilpą remiasi pado pagalvėle ar šiek tiek už jos. Manau, dėl to, kad kilnodamiesi balne jie nori stabiliai remtis į kilpas. Bet tai nėra optimali padėtis, kai jojama nesikilnojant. Sėdint balne, koja savo svoriu turi remtis į kilpą, o tai nėra daug. Galite faktiškai remtis tik pirštų galiuku ir išlaikysite gražiai gulinčia koją, nuleistą kulną – atrodysite puikiai.
Jei pažiūrėtumėte į vaikinukus iš klasikinių mokyklų, pamatysite, kad jie visi į kilpas remiasi pačiais batų galiukais.
Toliau: Poveikis per balną